Autorius: Ruvi

Ne toks, kaip visi?..

Kartais mums atrodo, kad mes ne tokie, kaip visi.

Kad visiems visada viskas einasi vienodai sklandžiai, o mums – kažkaip sudėtingai, ne taip ir savaip.

Labai dažnai tai išgyvenama kaip nepilnavertiškumo jausmas, gėda, neatitikimas ir vienišumas.

Bet aš manau, kad mes visi esame kažkokie ne tokie, nepanašūs ir išskirtiniai. Mes visi saviti. Ir visi kažko neatitinkame.⠀

Tiesiog kažkas dar bando įsprausti save ir aplinkinius į įvairius standartus, o kažkas jau to nedaro ir priima savo ypatumus kaip nepakartojamą asmenybės reljefą, ir organizuoja savo gyvenimą pagal save.

Jei jums atrodo, kad jūs ne toks, kaip visi, džiaukitės, kad jūs pagaliau suradote save.

Ir jums atsiveria galimybė sužinoti, kas jūs, ir eiti savo keliu 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Stebuklai – aplink mus

Sakoma, kad visi atsakymai į mūsų klausimus jau yra mumyse. Visi tai girdėjo. O kas, jei mes nematome tų atsakymų? Kas, jei mes jų negirdime, kas, jei negalime jų pajusti?

Ir tuomet, būtent tuomet, – pačiu nuostabiausiu būdu, stebuklas pasireiškia per žmones aplink mus. Aplink tave. Tarsi veidrodis atspindi Visatos atsakymus į tavo klausimus. Per giminingą tau sielą.

Kai talentingas žmogus įkvėpė tave žengti pirmą žingsnį link tavo išsvajotos, tokios tyros ir reikalingos pasauliui svajonės.

Arba iš tavo draugo širdies atėjo paguodos energija. Tarytum jaukiu, minkštu, švelniu, šiltu pledu apgaubė tave, pasupo, lopšinę padainavo. Dabar viskas gerai… Šalia artimo žmogaus tu atsigauni, tarsi susirenki iš gabalėlių, iš detalių, iš molekulių, iš minčių ir jausmų. Dabar tu vientisas ir jautiesi saugus.

Arba ta melodija, ta daina, jos tekstas priminė tau tai, kas atrodė jau prarasta. Ir tu vėl kuri nepatirtas istorijas, apie kurias svajojai. Ir jos nutinka tavo paralelinėje Visatoje. Kaip gera dabar atlaisvinti širdies kampelį naujiems stebuklams!

O gal laiku ištarti žodžiai sustabdė tave, apsaugojo, pažadino iš iliuzijų sapno. Ir dabar tau nereikia vėl lipti ant to paties grėblio, muštis gumbus, sėstis į balą ir dejuoti: “štai ir vėl tas pats“…

Kaip gerai, kad šiame pasaulyje esate jūs, mielieji burtininkai, tie, per kuriuos įvyksta stebuklai! Stebuklai mums. Stebuklai tau.

Kaip gerai, kad mes ne vieni su savo klausimais ir atsakymais. Mes esame drauge. Mes reikalingi vieni kitiems. Ir ačiū Dievui!

Aš linkiu visiems laimės !

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gal laikas įjungti šviesą?

Kad liautumeis bijoti, pakanka jungti šviesą.

Visos baimės – dėl tamsos. Kai nežinai, kas vyksta. Sėdi tamsoje, galvodamas, kad kiekviename kampe tūno baisūs monstrai. O iš tiesų ten gali nieko ir nebūti. Arba, atvirkščiai – ten gali būti kažkas naudingo tau.

Viskas, ką reikia šiuo atveju padaryti – įjungti šviesą. Kitaip tariant, kaip bebūtų baisu, reikia sužinoti tiesą. 

Pavyzdžiui, pažinti žmogų ir pamatyti jo požiūrį į tave. Arba surinkti informaciją apie siūlomą naują veiklą ar kažkokią situaciją – kai nori pabandyti, bet bijai.

Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau tamsos ir mažiau blokuojančios veiksmus baimės.

Svarbu, įjungus šviesą, neuždengti akių.

Net jei kampe iš tiesų tūno monstras – tai reiškia, kad matai kažką, kas tau visai nepatinka, bet šviesoje tu gali tai įžvelgti. Gali įvertinti jo mastelį, pavojaus lygmenį, pagalvoti, kokią taktiką gali konkrečiai jam pritaikyti.

Ir kai situacija išaiškės, tu daugiau nebijosi. Ir galėsi toliau ramiai siekti savo tikslų.

Galbūt, jau laikas įjungti šviesą?

Savo vidinę šviesą.

Juk tamsa – tai tiesiog šviesos nebuvimas.

O tavo vidinė šviesa nušvies ir išorinę tamsą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Laimė, kad jie yra…

Sako, kad žmonės, kurie gyvena prie krioklio, negirdi vandens keliamo triukšmo.  O tie, kas gyvena kalnų papėdėje ar prie ežerų – anksčiau ar vėliau jau nepastebi juos supančio grožio.

Lygiai taip pat ir mes kartais nevertiname savo artimiausių žmonių ir to, ką jie mums nuolat besąlygiškai dovanoja – meilę, palaikymą, rūpestį… 

Kartais visa tai mums pradeda atrodyti lyg savaime suprantami dalykai.., o iš tiesų – tai ir yra didžiausias gėris šiame pasaulyje.

Kaip svarbu tai prisiminti ir būti dėkingais savo artimiesiems už nuolatinę jų meilės išraišką, už jų gerumą ir rūpestį.

Už tai, kad jie yra mūsų gyvenime.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tereikia pamatyti

O juk gyvenimas – tai ir yra įkvėpimas! Įkvėpimas, kurio kartais mes tiesiog nepastebime.

O jei gerai pagalvosime?..

Juk mes galime matyti… Matyti visą spalvų įvairovę, saulėtekius, saulėlydžius, gamtos grožį, metų laikų kaitą. Matyti mylimus žmones – argi tai ne įkvėpimas?

Mes galime girdėti… Muzikos garsus, šiltus žodžius. Pirmą kartą pavasarį išgirsti vieversius – argi tai ne stebuklas?

Mes užuodžiame kvapus… Mamos pyrago ir kepamos duonos kvapą. Gėlių aromatą, pirmos besikalančios žolės kvapą, kai jos dar nesimato, o kvapas jau sklando ore. Tai nuostabu!

Mes galime pajusti prisilietimus… Paliesti medį, gėlę, paglostyti katiną arba šunį. Apkabinti mylimus žmones, apkabinti vaikus – argi tai ne laimė?

Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka – tai ir yra įkvėpimas… Tereikia truputį atidžiau į viską pažvelgti.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai abipusis ryšys

Žmonių tarpusavio santykiuose negalima pernelyg ilgai tęsti tylėjimo pauzę.

Artumas tarp žmonių – tai tiltelis iš širdies į širdį, kuris nutiesiamas sutartinai, o sugriūna jis kartais todėl, kad vienas žmogus labai ilgai laukia, o kitas neskuba paskambinti, parašyti, pasikalbėti.

Ir būna taip, kad žmonės nori atnaujinti dėl kažkokių priežasčių nutrūkusį bendravimą ir galvoja, kad pakaks pasakyti įprastą savo: “Labas, kaip laikaisi?“, ir viskas bus taip, kaip buvę. Gal bus, o gal ir nebus. Juk kuo ilgesnė pauzė, tuo trapesnis tiltelis iš širdies į širdį, kuris laikui bėgant ir visai sugriūna.

Jei jums iš tiesų kažkas brangus, nenutraukite bendravimo mėnesiams ar net metams, juk mūsų laikais visada yra galimybė sužinoti, kaip žmogus gyvena, paklausti, kaip jam sekasi ir papasakoti apie save. Net jei mes labai užimti. 

Gyvenimas – įvairiausių įvykių virtinė, ir ne visi po jų išlieka tokie, kokie buvo, o kai kurie apskritai išeina visiems laikams.

Todėl neatidėkite bendravimo su artimais žmonėmis: “Paskambinsiu, parašysiu vėliau…“, nes su kiekviena atidėta diena jums vis sunkiau bus pradėti bendravimą, o jiems vis sunkiau bus jums atsakyti.

Bendravimas su artimais žmonėmis – tai ryšys. Abipusis. Palaikykime ir branginkime jį.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad būtų daugiau gėrio

Taip norisi palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur bus mažiau priešiškumo ir daugiau meilės, kur žmonės brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur bus saugu mūsų vaikams, kur pagalba bus siūloma besąlygiškai ir priimama su dėkingumu, kur altruizmas taps norma, o ne ciniškas egoizmas.

Skamba lyg utopija, bet tai taip trokštama ir tikrai įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog norisi gerumo… Atsibodo idėja apie tai, kad išgyvens stipriausias, pasaulyje, kur kiekvienas tik už save. 

Tegul suklestės gėris, užaugintas visuotiniu gėrio siekiu. Šiandieniniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prieš aušrą

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą galimybė pakenkti nepakliūtų į pačią esmę.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: „aš silpnas, aš nieko nesugebu”. Arba: „palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis”…

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta tikrove. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis aušra, sulauk jos.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę…

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !