Autorius: Ruvi

Sąžiningumas su savimi – pagrindas viskam gyvenime. 

Kai tu nuoširdžiai, be iliuzijų pripažįsti savo mintis, jausmus, įsitikinimus. Priimi situaciją, kurioje dabar esi. Tu nesislepi nuo savęs, o sprendi tai, ką dabar reikia išspręsti, prisiimdamas atsakomybę už savo gyvenimą ir už tai, kas vyksta su tavimi.

Būtent nuo sąžiningumo prasideda kiekvienos situacijos prasmės suvokimas, todėl tu matai sprendimų variantus. Ir ką besakytų kiti, bet kai esi sąžiningas su savimi, tu visada žinai, kokia iš tiesų tavo padėtis. Asmeniškai tavo. 

Tu gali išklausyti kitokias nuomones, bet pasitiki savimi. Ir nepradedi kovoti už savo tiesą, nes tu ir taip ją žinai. Todėl neturi poreikio kažką įrodinėti. Jei esi sąžiningas su savimi – tu ramus ir sąmoningas.

Sąžiningumas su savimi padeda atrasti mėgiamą veiklą ir per ją išreikšti save pasauliui. Išreikšti pačiu geriausiu būdu.

Sąžiningumas su savimi susietas su empatija, todėl padeda kurti palankiausius santykius su žmonėmis, sutikti mylimą žmogų ir sukurti laimingą šeimą.

Sąžiningumas – tai ryšys su siela, dvasia, aukštesniuoju “Aš“. 

Tai harmonijos ir pilnatvės kelias. Trumpiausias maršrutas į save tikrąjį.

 Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Žmonės dažnai sako: “Aš laisvas daryti tai, ką noriu, ir tegul kiti mane priima tokį, koks aš esu!“

Ir štai toks žmogus pradeda “veikti“: lipa per galvas, deda kojas ant stalo, šalina iš savo kelio visus, kas jam trukdo, ir net nesusimąsto, kiek piktybiškumo ir pažeidimų jo veiksmuose.

Atvirkščiai, jis net labai didžiuojasi savimi… Jis taip supranta laisvę. Tačiau net neįtaria, kad vieną dieną jis bus įvarytas į kampą, nes nei vienas veiksmas nelieka be pasekmių.

Ir bus nustebęs: “Kaip įvarytas? Kodėl aš būsiu įvarytas į kampą?“

Ogi todėl, kad sąmoningai ar ne, prisidengdamas savo laisvės išraiška, toks žmogus nuolat pažeidžia visus įmanomus bendražmogiškus harmoningos sąveikos dėsnius, o taip pat, kas yra dar rimčiau – Kūrėjo ir Kūrinijos dėsnius.

Na, juk negalima siūlyti žmonėms nuodų ir tikėtis arba reikalauti iš jų dėkingumo ir meilės tik todėl, kad “tu toks esi“…

Tokiu elgesiu žmogus labai sudarko savo pasaulėžiūrą, savo mąstymą, savo sielą ir savo organizmą. Ir todėl vieną dieną vietoje to, kad džiaugtųsi savo įsivaizduojama laisve, jis bus įvarytas į kampą.

Žmonės dažnai pasirenka šį klaidingą ir pavojingą kelią, kad įrodytų kitiems, kokie jie stiprūs, nepriklausomi ir laisvi. Tačiau jie nežino, kad anksčiau ar vėliau, bet už vykdomus pažeidimus jiems teks atsakyti, o besikaupianti atsakomybės našta vis labiau slėgs ir sekins.

Todėl… prieš pareikšdami “Nes aš toks esu!“, užduokite sau klausimą: “O koks aš esu?“…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išsekę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.

Žmonės, kurie išgyvena sunkius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir sau tiesiog pasako: “Reikia liautis ėsti“.

Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.

Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.

Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).

Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali pagulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.

Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks kalėjimo prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti.

Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.

Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, kartais nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?

Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.

Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.

Tačiau tokiame savigraužos vakuume, o dar ir būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.

Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (tai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.

Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.

Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis spaudimas. Krizės. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !