Autorius: Ruvi

Dovanojantys Gėrį

Patys nuostabiausi iš mūsų – tai žmonės, kuriuos aš pavadinčiau Vaikščiojančiu Džiaugsmu.

Jie nemoka dalintis blogiu – tik gėriu.

Ši savybė, beje, ir yra vidinė inteligencija, nesusieta nei su išsilavinimu, nei su socialine padėtimi.

Tokiems žmonėms būdingas šventas, beveik vaikiškas naivumas, ir likimas saugo juos, kaip vaikus…

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Negatyvumas – užkrečiamas

Bet kokia žmogaus vidinė negatyvi būsena – UŽKREČIAMA. Negatyvumas plinta žymiai greičiau ir plačiau, nei kūno ligos.

Pagal rezonanso dėsnį vieno žmogaus skleidžiamas negatyvumas aktyvuoja ir maitina užslėptą negatyvumą kituose žmonėse taip ilgai, kol jie patys neįgyja prieš jį  imuniteto – t.y., aukščiausio sąmoningumo.

Todėl pagalvokime – didiname mes negatyvumą šiame pasaulyje, ar, atvirkščiai – valome jį nuo šios negandos?

Mes esame atsakingi už savo vidinę būseną, mes patys, ir niekas kitas – tiesiog todėl, kad esame atsakingi už mūsų planetą. Kaip viduje, taip ir išorėje: jei žmonės valosi savo vidinį užterštumą, tuomet jie tuo pačiu nustoja skleisti negatyvumą ir išorėje.

Tačiau kokiu gi būdu mes galime atsikratyti negatyvumo?

Atmesti jį. Kaip atmetame karštą anglį, kuri degina ranką. Kaip nusimetame nereikalingą slegiančią naštą nuo pečių, kurią pavargome nešti.

Sąmoningai pripažinę, kad daugiau nenorime ir negalime kentėti skausmo arba tempti tą nepakeliamą naštą – mes tiesiog tai paleidžiame.

Kai patiriame negatyvius pergyvenimus, gilų kūno ar psichikos skausmą, nerimą ar neviltį, mes pasineriame vis giliau į būdingą tokiai būsenai nesąmoningumą, todėl transmutuoti, priimti šias situacijas galime maksimaliai atgavę sąmoningumą ir dėmesingumą – taip galime aiškiai suvokti ir priimti tai, kas vyksta.

Kita vertus, daugybę paprasčiausių nesąmoningo negatyvaus elgesio modelių galima lengvai atmesti tą pačią akimirką, kai suvokiame, kad daugiau jų nenorime, kad jie mums jau nereikalingi.

Kai tik mes suvokiame, kad turime pasirinkimą – mes aiškiai pajuntame, kad nesame vien tik primityvių sąlyginių refleksų valdomi. Būtent aukščiausio sąmoningumo akimirką atsiveria galimybė pajusti akimirkos “Čia ir Dabar“ jėgą.

Be sąmoningumo mes neturime pasirinkimo. Sąmoningumas –  vienintelis “vaistas“ nuo negatyvumo plitimo.

Mintys iš E. Tolle paskaitos, vertė ruvi.lt

Apie save viską pasakome patys

Viską apie save žinome tik mes patys…

Klausykite, ką sako žmonės, ir tuomet bus lengva juos suprasti ir pajusti jų būseną. Klausykite, kaip jie reaguoja į šį pasaulį, į žmones aplink juos, į jus. 

Ką žmogus bekalbėtų, jis visuomet kalba apie save. Jis išreiškia tai, kuo yra pripildytas. Tik tiek. Išlieja savo vidų, kaip tūbelės turinį. Bet juk džemo iš dantų pastos tūbelės neišspausime, tiesa? Kaip bespaustume: stipriai kumščiu ar švelniai pirštais.

Klausykite žmonių. Ir jie kaipmat papasakos jums savo slapčiausias paslaptis. Savyje jas sunku išlaikyti, jos veržiasi į išorę.

“Visi jūs menkystos…“ – šaukia viršininkė. Ir jūs žinote jos mažą paslaptį – labiausiai už viską pasaulyje ji bijo, kad apie ją pagalvotų, jog ji – menkysta.

“Kas tu tokia? Juk tu esi niekas!“ – barasi vyrukas su pardavėja. Ir mes sužinome, kad jis kenčia dėl to, jog artimieji jo nevertina ir negerbia…

“Tu baidyklė!“- sako bendraklasė savo suolo kaimynei. Viskas aišku – ji pergyvena naktimis dėl savo išvaizdos kompleksų…

“Tu beprotė, šizofrenikė. Turi problemų su galva!“ – rašo kažkam socialiniuose tinkluose, ir mes jau žinome apie save parašiusio žmogaus diagnozę ir baisius įtarimus.

Klausykite žmonių… Klausykite. Ypač jų emocinguose proveržiuose. Kažkodėl mes klaidingai galvojame, kad jie kalba apie mus… Ne. Jie visada kalba apie save. Pasakoja apie savo kompleksus, šaukia apie diagnozes.

Apie save viską žinome ir pasakome tik mes patys…

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tavo širdies šviesa

Reikia sugebėti išsaugoti savo širdyje neišsenkančias gerumo atsargas, auksinių šypsenų žėručius, patį nuoširdžiausią džiaugsmą ir labai išmintingą meilę.

Ir neprarasti jų niekada, kai susiduriame su bėdomis ir praradimais, kai pasitinkame skausmą ir negandas plačiai atverta širdimi, kurioje nežiūrint į nieką, išlieka šiluma, kurioje skamba tyri vaikų balsai, kurioje šviečia mažytė, bet pati tikriausia saulė…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu jauti?..

Tu žinai, kas svarbiausia pavasarį?

Nepramiegoti tos akimirkos, kai tavo širdis pradeda žydėti. Ji ilgai tylėjo žiemą ir dabar atgimsta kaip šaltinėliai, kurie bunda iš miego ir paverčia sniegą vandeniu.

Tu jauti? Širdis atgimsta kiekvieną pavasarį – kartu su sprogstančiais medžių pumpurais, su prasikalančia pirmąja žole, su kasdien vis šiltesne saule. Oras toks gaivus, kad norisi kvėpuoti pilna krūtine.

Viskas bunda, ir širdis taip pat. Ji pražysta, todėl pavasarį mes viską jaučiame ryškiau. Gamta mus iš naujo pertvarko, kaip namą, kuriam reikalingas atnaujinimas. Ji atveria langus, nuvalo dulkes, keičia senus daiktus, paslėpdama tai, kas nereikalinga ir palikdama tai, kas svarbiausia – tai, kas mumyse iš tiesų yra tikra.

Ir to neįmanoma su niekuo supainioti. 

Ir neįmanoma to praleisti.

Ir tai – pavasaris…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mintys, pamąstymai…

* Ne kiekvieno ausiai prieinama tiesa, ir ne visada melas gali būti patiklios sielos atpažintas.

* Žmogaus mintys veda jį gyvenimo keliu, o ne kojos…

* Žinios ir mokslai turi tapti sparnais, o ne slegiančiu akmeniu.

* Kai žmonės ginčijasi, juos domina ne tiesa, o asmeninės ambicijos.

* Neverta bėgti ten, kur jums nereikia vien todėl, kad ten visi bėga.

* Kuo daugiau stengiesi įtikti kitiems, tuo labiau prarandi ryšį su savimi.

* Mes dažnai kartojame, kad apie žmogų galime spręsti pagal jo poelgius, tačiau pamirštame, kad žodis – taip pat poelgis.

* Įskaudinti žmogų galima labai greitai, o pasekmės gali tęstis labai ilgai…

* Svarbu laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

* Kartais mes laukiame kažko didingo ir… praleidžiame reikšmingas smulkmenas…

* Tokia žmogaus psichika – jei mes neišreiškiame džiaugsmo, tuomet galiausiai prarandame ir gebėjimą jį pajusti.

* Nėra vaistų, kurie gali išgydyti tai, ką gali išgydyti meilė.

* Kartais svetima pievelė žalesnė… todėl, kad ji dirbtinė…

* Niekam nebus gera su žmogumi, kuriam bloga su pačiu savimi.

* Kiekvienas iš mūsų – ne tik permainų dalis, bet ir jų šaltinis.

* Gyvenimas – ne sustingę šablonai: jis nuolat juda, banguoja, keičiasi.., ir mūsų būsenos – taip pat.

* Tik meilė atskleidžia mūsų tobulą dvasinę prigimtį, nes ji neturi nieko bendro su egoizmu…

* Pasirodo, kad klausimas “Kaip tu?“ – tai tarsi artimų žmonių slaptažodis…

* Sužvarbusią sielą ir širdį sušildo ne rūbai, o gerumas ir meilė.

* Kartais pakanka paprasčiausios žmogiškos šilumos, kad kažkam būtų lengviau ir šilčiau…

* Mieste gamta – nedidelė kasdieninio gyvenimo dalis, o kaime patys žmonės yra gamtos dalis.

* Jei norime, kad pasaulis suklestėtų – parodykime pavyzdį…

* Optimizmas – ne tik gebėjimas matyti stiklinę pusiau pilną, tai gyvenimo nuostata, kad kiekvienoje situacijoje galima rasti sprendimą.

* Atėjo pavasaris… ir gyvenimas palengva persikelia iš jaukių namų į sodus, miškus… – į Gamtą…

* Pavasaris – puikus priminimas apie tai, kokios nuostabios gali būti permainos…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Nepraleisk šio Stebuklo“

Kai tu staiga išgirsi sidabrinių varpelių skambesį… Kai vėjas padovanos tau oro bučinį, lengvai paliesdamas tavo lūpas… Kai tarp bekraščių pilkų debesų tu pamatysi aukštą mėlyną dangų… Kai paukščių sparnų plazdėjimas atsispindės šaltose balose… Kai nepažįstamas kiemo katinas nusišypsos tau…

Kai širdis atsilieps į sidabrinių varpelių melodiją ir nustėrs nuo netikėto vėjo bučinio, ir prisipildys šviesa, sugrąžindama Saulei pamestą spindulį, ir sudainuos drauge su sugrįžtančiais paukščiais paprastą laimės dainelę, ir šyptels atsakydama nepažįstamam gatvės katinui, o šypsena nušvies tavo veidą…

Žinok, kad tai Mažasis Angelas primena tau, kad į tavo gyvenimą bando ateiti kažkas neįtikėtinai-nuostabaus, stebuklingo, gero, gražaus, trapiai-švelnaus… Nepraleisk šio Stebuklo… Leisk mažyčiam Stebuklui pabūti su tavimi… Ir padovanoti tau truputį laimės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasakėlę, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mieloms Moterims 🙂 !