Autorius: Ruvi

Išmintis

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Svarbiausia – būti Žmogumi

* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..

* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.

* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.

* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?

* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.

* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.

* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.

* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..

* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.

* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.

* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.

* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.

* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.

* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.

* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.

* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.

* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.

* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..

* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.

* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.

* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!

Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.

Visuomenė ir šeima

Gyvenimas nuolat juda į priekį, keičiasi, todėl keičiasi ir vaikų auklėjimo principai. Senųjų auklėjimo principų pagrindas – besąlygiškas paklusnumas ir totalinė kontrolė: “aš tave išlaikau, todėl turi paklusti“, “suaugęs visada teisus“, mane taip auklėjo, ir aš taip auklėsiu“, “su vaikais vien problemos“ ir pan..

Šios atgyvenusios nuostatos palengva keičiasi, ir tėvai jau supranta, kad su vaikais reikia elgtis pagarbiai, nes jie, kaip ir visi žmonės, turi lygias su visais teises. Svarbiausia, ką turi suteikti tėvai savo vaikui – besąlygiška meilė, saugumas, palaikymas, sąlygos augimui ir saviraiškai – visa tai nulemia tolimesnį vaiko gyvenimą.

Tačiau socialiniai procesai taip pat veikia šeimą: ji, kaip mikropasaulis, atkartoja visuomenėje priimtus stereotipus. Todėl šiuolaikiniai tėvai pirmiausiai siekia finansinio stabilumo ir statuso visuomenėje, kuris suteiktų tą stabilumą. Dauguma šeimų taip įtrauktos į socialinį gyvenimą, kad bendravimui ir laisvalaikiui su artimaisiais nelieka nei jėgų, nei laiko..

Žmonės tampa darboholikais ne iš didelės meilės savo darbui, o todėl, kad bijo prarasti savo darbo vietą. Socialinė nelygybė, visuomenės moralinis nuosmukis, nerimas dėl rytojaus, priklausomybė nuo išorinių pokyčių – pastovaus streso fono priežastis, kuris jau taip pat tapo šiuolaikinio gyvenimo “norma“.

Todėl vaikai kartais gali augti aplinkoje, kur netrūksta materialių daiktų, kelionių, pramogų, tačiau.. labai trūksta nuoširdumo ir teigiamų emocijų, o bendravimas šeimoje – paviršutiniškas, skubotas, formalus ( “ar valgei“, “kokį pažymį gavai“, “atsisėsk tiesiai“, “plauk rankas“ ir t.t.)

Paviršutiniškumas ir formalumas – tiesus kelias į susvetimėjimą ir emocinį šaltumą. Todėl – sustokime ir būtinai atraskime laiko savo vaikams. Tegul tai bus laikas tik jiems – kai nuoširdžiai bendrausite, žaisite ir aptarsite viską, kas jam rūpi. Vaikui labai svarbu žinoti, kad yra mylimas, palaikomas ir kad gali pasitikėti savo tėvais.

O kad nepasiklystume informacinėje gausoje, senuose auklėjimo stereotipuose ir kartais primetamuose klaidinguose šablonuose ar “naujovėse“ iš visuomenės, atminkime kelis paprastus dalykus:

* Vaikas – toks pat žmogus, kaip ir suaugęs, tik dar mažas ir labai smalsus. Gerbkime jį, niekada nežeminkime.

* Mylėkime savo vaiką tokį, koks jis yra. Vadovaukimės meile auklėjime – tuomet niekada nesuklysime.

* Kartais įsivaizduokime save vaiko vietoje, pamatykime save vaikuose – tai padės juos suprasti ir atrasti daugybę atsakymų auklėjimo klausimuose.

* Bendraujant su vaikais labai svarbu suteikti vaikui pasirinkimą ir galimybę aptarti jam rūpimą klausimą aiškiai ir suprantamai.

* Visada kantriai paaiškinkime vaikams – kodėl prašome jų pasielgti vienaip, o ne kitaip. Sąžiningumas – pasitikėjimo pagrindas.

* Jei matome, kad kažkas ne taip su mūsų vaikais, atsakymų pirmiausiai ieškokime savyje – savo ir sutuoktinio elgesyje.

* Būkime lankstūs: jei nepavyksta su vaiku susitarti vienu būdu – bandykime kitą. Visada ieškokime taikaus būdo sutarti.

* Skatinkime už pasiekimus – žodžiais, gestais, prisilietimu. Švelniai nukreipkime, bet visada suteikime galimybę vaikui pačiam spręsti. Venkime negatyvaus kritiškumo.

* Mokykimės suprasti psichologinius vaiko amžiaus ypatumus. Aukime kartu su savo vaikais :).

* Visuomet atminkime, kad mes esame suaugę ir esame atsakingi už vaiko auklėjimą. Nenurašykime savo klaidų ar aplaidumo “nesuvaldomam“ vaikui.

* Vaikai, kaip ir suaugę – klysta.. Būkime atlaidūs ir kantrūs.

Visi mes veikiame vieni kitus: dideli procesai veikia mažus, o maži – didelius. Visuomenė veikia šeimos gyvenimą, bet ir šeima veikia visuomenę. Kuo daugiau bus darnių, gražiai auklėjančių savo vaikučius (o iš esmės – formuojančių geresnę ateitį) šeimų – tuo greičiau keisis ir visa visuomenė.

Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus! 🙂

Lobis

Kartą, kasdamas savo nedidelį daržą, vienas valstietis surado nepaprasto grožio akmenėlį.

Šis akmenėlis spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ir valstietis pagalvojo, kad akmenėlis, ko gero, labai patiks jo vaikams. Galės per dienas su juo žaisti – juk jis toks gražus!

Valstietis įsidėjo akmenėlį į kišenę, parsinešė jį namo ir atidavė vaikams.

Na, o vaikai, kaip ir vaikai: pažaidė su tėvo atneštu akmenėliu kol nepabodo, paskui padėjo ant palangės ir pamiršo…

Vieną vakarą nakvynės pas valstietį pasiprašė keliaujantis vienuolis.

Valstietis pavaišino jį vakariene, o paskui jie pradėjo kalbėtis apie vienuolio keliones po pasaulį, apie jūras ir kalnus, apie žmonių papročius.

Vėliau kalba pasisuko apie brangakmenių kasyklas. Vienuolis paklausė valstiečio:

– Tavo darbas su žeme labai sunkus. O kodėl tau nepabandžius laimės deimantų kasykloje? Aš galiu papasakoti, kaip iki jos nukeliauti.

Valstietis pritilo, susimąstė… bet negalėjo taip greitai apsispręsti iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Todėl ir nepaklausė vienuolio – kur ta kasykla.

O ankstų rytmetį vienuolis jau buvo išėjęs.

Valstietį gi užvaldė nenumaldomas troškimas padirbėti kasykloje ir uždirbti šeimai pinigų. Pasvarstęs, galiausiai jis pasiryžo leistis į kelionę ieškoti tos brangakmenių kasyklos.

Atsisveikindamas viltingai pasakė žmonai ir vaikams:

– Kai grįšiu, pasibaigs mūsų vargai ir pagaliau gyvensime nieko nestokodami!

Valstietis ilgokai klajojo, dirbo įvairiose brangakmenių kasyklose, bet nerado deimantų tiek, kad galėtų gyventi be vargo. O štai atpažinti deimantus išmoko kuo puikiausiai!

Pagaliau valstietis nusprendė grįžti namo ir dirbti įprastus žemės darbus…

Sugrįžęs prisėdo pailsėti ir papasakoti šeimai apie savo keliones ir darbus. Ir staiga… jo žvilgsnį patraukė akmenėlis ant palangės – tas pats, kurį jis kadaise atrado ir atidavė vaikams pažaisti.

Valstietis negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo labai retas, didžiulis deimantas! Ir gulėjo jis tiek metų visų pamirštas ant palangės, jo paties namuose!..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Vienybė: praktikuokime!

* Žmonijos istorija – susiskaldymo, susipriešinimo, bet tikrai ne vienybės istorija: karai dėl teritorijų ar gamtos resursų, kovos dėl įtakos, konkurencija, konfliktai, varžymasis..

* Kova, kova, kova: Vakarų prieš Rytus, vienos tautybės prieš kitą, religiniai karai, giminės ar šeimos konfliktai ir t.t.. Tai absurdiška iš esmės, ypač jei palyginsime visa tai su žmogaus organizmu – o juk žmonija ir yra vieningas organizmas!

* Štai ką mes pamatytume kovojančiame organizme: kepenys kovoja prieš akis, dantys kaunasi su kojų padų oda, odos ląstelės prieš kraujo kapiliarus ir pan. Na, ar neabsurdiška?.. Juk tokie “karai“ organizme galiausiai sunaikintų ir patį organizmą.. Ir nugalėtojų tokiu atveju nėra ir negali būti.

* Pamatyti ir suprasti Vienybės principą – ne metafizinis pratimas, o patį gyvenimą kuriantis harmonijos principas.

* Žmonijos ateitis ir jos evoliucija priklauso nuo to, ar žmonija priims (o tai būtinai įvyks) Vienybės principą ir kaip greitai pradės juo vadovautis gyvenime.

* Gyvenimas – nuolatinis augimas ir keitimasis. Tai gali atrodyti paradoksalu, bet pasiekti reikšmingus tikslus ir atskiras žmogus, ir visa žmonija gali tik iš Vienybės perspektyvos.

* Kaip greičiau įgyvendinti Vienybės principą? Pirmiausia – atsisakyti minčių apie susipriešinimą ir susiskaldymą. Pradėkime į kiekvieną žmogų žvelgti kaip į Visumos dalį, kuriai priklausote ir jūs, ir visa žmonija.

* Mąstykime Vienybės terminais ir greitai pastebėsime, kad su tokiu mąstymu sunkiau pykti ant kitų – juk tai tas pats, kas pykti ant savęs..

* Atsisakykime šablonų, stereotipų ar apribojimų – tiesiog pasijuskime Žmogumi bei pradėkime gyventi ir savo vidiniu pasauliu.

* Mokykimės plačiai mąstyti. Pasijuskime viena iš milijardų ląstelių dideliame organizme. Kai pasijusime vieningi, o ne atsiskyrę – automatiškai pradėsime bendradarbiauti.

* Mūsų šeimos nariai kiekvieną dieną mums primena apie vienijantį šeimą žmoniškumą. Būtent šeima – tas mažas modelis, kuriame galime mokytis Vienybės ir pamatyti akivaizdžiai bei suprasti jos svarbą mūsų gyvenime.

* Neskubėkime įrašyti žmones į savo priešus – ypač tai liečia tautas, rases, valstybes. Mes visi esame didelės visumos dalys, ir būtent Vienybės principo suvokimas yra viena iš svarbiausių dvasinių pamokų kiekvienam šios planetos žmogui.

* Mūsų asmeniniai planai ir veikla turi būti naudingi ne tik mums asmeniškai, bet ir bendram žmonių labui. Gyvenantis pagal Vienybės principą žmogus turi ne tik asmeninius, bet ir platesnius – bendražmogiškus tikslus.

* Dėkime visas pastangas, kad mažintume neapykantą, kuri griauna vienybę, o kartu ir patį žmoniškumą.

* Mokykimės pamatyti mokytoją kiekviename gyvenime sutiktame žmoguje. Vietoje vertinimų, kritikos ar teisimo pirmiausiai paklauskime savęs: ko galiu pasimokyti iš šios situacijos ar žmogaus?

* Kiekvienas atskiro žmogaus žingsnis, kiekviena jo diena – tai ir vieno žmogaus patirtis, ir kartu – svarbi visumos patirties dalis. Nėra nesvarbių žmonių ar atsitiktinės patirties.

* Vienybės suvokimas ir gyvenimas pagal Vienybės principą dovanoja žmonėms harmoniją – visus konfliktus palengva keičia santarvė. Žmonės pasijunta vieningi, svarbūs, reikalingi – jie turi bendrus tikslus! Jie pradeda suprasti, kad kiekvienas žmogus – tuo pačiu metu ir vienintelis, ir vieningas :).

Koks yra nušvitęs žmogus?

Dabar tiek daug kalbų apie nušvitimą, tiek nušvitusių, besidalinančių savo patirtimi.. Akivaizdu, kad šalto išskaičiavimo ir materializmo aplinkoje žmonėms ypač aktualios dvasingumo temos. Tačiau dauguma kalbų apie nušvitimą labai dažnai tėra apgaulė ar mistifikacijos.

Ir kartais žmogus būna nuoširdžiai įsitikinęs, kad pasiekė šią būseną.. Tiek įtikėjęs savo nušvitimu, tiek imituojantis jį labai greitai išsiduoda: išlenda “ego“ apraiškos, pasipūtimas, susireikšminimas.. Tuo tarpu nušvitęs žmogus visada harmoningas – jis negali būti vienoje situacijoje nušvitęs, o kitoje – egoistiškas ir savanaudiškas.

Prisiminkime: nušvitimas – tai žmogaus harmonijos ir tobulumo būsena, pasiekiama per pabudimą iš iliuzijų ir sąmoningą netobulų būsenų atsisakymą. Džiugu, kad iš iliuzijų mūsų laikais bunda tikrai daug žmonių: gyvename informacijos gausoje, todėl žmonės pradeda aiškiai suvokti tikrąsias vertybes, susieja pasekmes ir priežastis, supranta evoliucijos ir vienybės esmę.

Nemažai žmonių žengia ir sekantį žingsnį – atsisako netobulų būsenų, t,y., visko, kas kenkia žmonėms, aplinkai, gyvybei. O štai nuolat gyventi harmonijos ir tobulumo būsenoje retam pavyksta. Tuo tarpu būtent tokia būsena ir yra pagrindinis bruožas, pagal kurį atpažįstame nušvitusį žmogų.

O koks gi jis kasdieniniame gyvenime? Išoriškai nušvitęs žmogus gali niekuo nesiskirti nuo kitų: kažkas gali dirbti buhalteriu, kažkas stato namus, kažkas meldžiasi vienuolyne už pasaulio taiką, o kažkas ir būrį vaikučių augina.. Tačiau visada atpažinsime jį pagal vidinę ramybę ir širdies gerumą, o vidinis tyrumas suteikia tokiam žmogui ypatingą išorinį patrauklumą.

Šalia jo tiesiog gera būti.. jis harmonizuoja aplinką. Ir kalba jis nedaug, o jei kalba – iš esmės, ir tai, kas tuo metu reikalinga. Tai aukšto dvasingumo ir sąmoningumo žmogus, gyvenantis pagal devizą: “Kuo aš galiu būti naudingas šiuo metu žmonėms ir supančiai aplinkai?“

Jis jaučiasi visumos dalimi, todėl gerbia ir tausoja gamtą ir visą gyvybę. Toks žmogus mato pasaulį tokį, koks jis yra – be šablonų, iliuzijų, fanatizmo, prisirišimų. Jis pažino ir save, todėl yra nuoširdus ir neturi kaukių. Nušvitęs visada mato esmę, turi tvirtą ryšį su savo aukščiausiu dvasiniu aspektu ir Kūrėju.

Tiesa – jo kelrodis, jis aiškiai mato ją kiekvienoje situacijoje. Nereaguoja automatiškai, bet stebi ir veikia, vadovaudamasis intuicija. Bendravime – pagarba, geranoriškumas, pasiryžimas padėti, dėkingumas, veikla bendram labui, vienybės pojūtis. Tai kūrybingas žmogus su pozityvia pasaulėžiūra.

Na, o kaip kritinės situacijos – juk jų pasitaiko ir nušvitusiems? Žinoma, tai sudrumsčia jo vidinę ramybę, ir jis, kaip ir kiekvienas žmogus tokioje situacijoje, pajunta diskomfortą. Bet.. greitai susivaldo ir neįsitraukia, kaip dauguma žmonių, į audringas neigiamas emocijas – todėl vadovaudamasis intuicija atranda tinkamą sprendimą.

Iš tiesų nušvitimas nėra kažkokia ypatinga ar nenatūrali žmogui būsena – tai tiesiog sugrįžimas į save tikrąjį, į savo prigimtinę ir esminę būseną. Tai natūrali tikro, gero, žmoniško žmogaus būsena.. Labai ilgai ji buvo tamsoje ir iliuzijose, labai ilgai ji buvo priskiriama išskirtinai tik mistikams ir “antžmogiams“.

Tačiau šiandien vis daugiau žmonių bunda iš iliuzijų, vis daugiau žmonių trokšta harmonijos, taikos, tiesos, vienybės.. Tai išlaisvina didžiulę dvasinę kiekvieno žmogaus jėgą ir atgaivina gebėjimą laisvai ir natūraliai save išreikšti – žodžiuose, poelgiuose, kūryboje, darbuose.

Švintame, šviesėjame, nušvintame.. tampame Šviesuoliais.. Tikrais Žmonėmis :)!

Išgirskite melodiją…

Keista… (Macuo Monro)

Keista, bet mažai kas domisi iš tiesų svarbiais dalykais.

“Kuo dirbi? Kiek uždirbi? Kur važiuoji atostogauti? Koks tavo automobilis ir kada keitei jį paskutinį kartą?“ Štai ir viskas, kas domina kitus žmones.

Na, gal dar “Koks tavo mėgiamas patiekalas?“ ir “Ar turi šeimą?“…

Ir net jei aš geranoriškai ir smulkiai atsakysiu į šiuos klausimus – ką jūs apie mane sužinosite?

Ir niekam į galvą neateis paklausti: ką aš jaučiu, kai vasaros naktį žiūriu į švytinčius jonvabalius? Arba kai klausausi vėjo šlamesio nendryne ūkanotą rudens rytą?..

Išgirskite melodiją… (Ani Čoing Dolma)

Ar Jūs kada nors stebėjote besisupančius karuselėje vaikus? Ar girdėjote barbenantį į žemę lietų? Grožėjotės skrendančiu drugeliu? Ar matėte saulę išnykstančioje naktyje?

Pradėkite gyventi šiek tiek lėčiau, nebėkite taip greitai.

Jūs pragyvenate kiekvieną dieną bėgdami? O klausdami “Kaip laikaisi?“, ar girdite atsakymą?

O dienos pabaigoje, kai gulite savo lovoje, Jūsų galvoje jau sukasi šimtai minčių apie neatliktus darbus?..

Jūs kada nors sakėte savo vaikui: “Mes padarysime tai rytoj“? Ir patys per skubėjimą nepastebėdavote jo problemų?

Kadaise apleistas ryšys gali užgesinti draugystę. O priežastis tame, kad Jūs niekada neturite laiko. Net tam, kad paskambintumėte ir paprasčiausiai pasakytumėte: “Sveikas!“

Kai greitai bėgate, kad kažkur patektumėte, Jūs praleidžiate pusę visų gyvenimo Žemėje grožybių.

Jūs nerimaujate ir visą dieną skubate – ir visa tai galima palyginti su nuostabia, bet neišpakuota dovana.

Gyvenimas – ne lenktynės. Pabandykite gyventi lėčiau.

Išgirskite melodiją anksčiau, nei pasibaigs daina.

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Taip paprasta… ir taip stebuklinga :)

Apkabinimas (D. Kenfild)

Apkabinimas yra naudingas sveikatai. Jis stiprina imuninę sistemą, gydo depresiją, mažina stresą ir gerina miegą. Jis jaunina, teikia jėgų ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių. Apkabinimas – iš tiesų stebuklinga priemonė nuo visų ligų.

Apkabinimas yra visiškai natūralus žmogui. Jis organiškas, su būdingu prigimtiniu saldumu, neturi dirbtinių komponentų, neteršia oro, nekenkia aplinkai ir daro šimtaprocentinį gerą poveikį.

Apkabinimas – ideali dovana. Puikiai tinka visiems atvejams, jį malonu ir gauti, ir dovanoti. Jis išreiškia jūsų rūpestį, nereikalauja papildomo įpakavimo, ir, žinoma, pilnai atsiperka.

Apkabinimas praktiškai neturi jokių trūkumų. Nereikalauja maitinimo elementų keitimo, nepavaldus infliacijai, negadina figūros, nesusietas su mėnesinėmis įmokomis, apsaugotas nuo grobikų ir neapmokestintas.

Apkabinimas – nepakankamai išnaudotas resursas, turintis stebuklingą galią. Kai mes atveriame savo širdis ir rankas, mes paskatiname kitus sekti savo pavyzdžiu.

Prisiminkite jums brangius žmones. Ar norėtumėte jiems kažką pasakyti? Arba apkabinti juos? Ar jūs tiesiog laukiate ir viliatės, kad jie pirmieji tai padarys?

Prašau, nelaukite! Geriau pradėkite patys! 🙂

Negatyvumo veikimo mechanizmas

Mąstydami negatyviai, mes negalime sukurti nieko pozityvaus – tai dėsnis. Negatyvus mąstymas yra palaikomas mūsų pačių mintimis, jis “įtraukia“ mus į išgyvenimo ir nesibaigiančios kovos režimą.

Negatyvumo mechanizmas “paleidžiamas“ tuomet, kai pradedame sąmoningai fiksuoti dėmesį išskirtinai į negatyvius savo gyvenimo momentus. Ir tokiu atveju visai nesvarbu – kas su mumis vyksta, svarbiausia – ką mes pastebime ir sureikšminame.

Kad geriau suprastume negatyvumo “paleidimo“ mechanizmą, pažiūrėkime į įprastą darbo savaitės rytmetį – tokį išgyvena dauguma iš mūsų. Jame nėra jokių sukrėtimų, greičiau atvirkščiai: yra daugybė priežasčių pasidžiaugti gyvenimu.

Pirmiausiai pažvelkime į tokią dieną be vertinimų, iš šalies:

Žmogus atsikelia ryte. Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai. Jis ruošiasi į darbą, pusryčiauja. Į darbą važiuoja autobusu, po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę.

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją. Užėjęs į kabinetą, žmogus sėdasi už darbo stalo ir staiga pasijunta toks pavargęs ir prislėgtas, tarsi visą naktį būtų tampęs sunkius maišus.. Tačiau jis susikaupia darbui, nors viduje tebeverda negatyvios mintys..

Atrodytų, iš kur tas negatyvumas – juk situacija kasdieniška: žmogus tiesiog važiavo į darbą, nieko neįprasto ar blogo neįvyko?.. Esmė tame, kad mes matėme tik išorinę veiksmo pusę, bet nematėme situacijos iš vidaus.

O dabar pažvelkime į tą patį rytmetį, bet iš vidaus – su visomis šio žmogaus mintimis ir emocijomis:

Taigi: žmogus atsikelia ryte (“Ir vėl tas prakeiktas žadintuvas! Kada aš pagaliau išsimiegosiu?..“) Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai (“Saulė taip akina, o tie debesys.. pilki kaip mano gyvenimas.. ir, žinoma, būtinai palis, o mano naujieji batai kiaurai peršlaps..“)

Jis pusryčiauja (“Ir kam aš gėriau kavą, nuo jos širdis virpa.. sumuštinio ir vieno pakaktų, vėl tris suvalgiau..“) Važiuoja autobusu (“Taip visą gyvenimą autobusu ir pravažinėsiu, kai kiti nuosavais automobiliais važinėja..“), po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę (“Ko taip skubėjau, ir vėl ateisiu per anksti, geriau būčiau dar pamiegojęs..“)

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę (“Ji tik vaidina tylenę, o iš tiesų viršininkui viską praneša“) ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją (“Na ir išsipuošė lyg į balių, šalia jos mes visi kaip pilkos pelės..“)

Dabar jau akivaizdu, kodėl užėjęs į savo kabinetą, žmogus pasijuto pavargęs ir prislėgtas – nuo tokios negatyvumo porcijos ne tik jėgų ir nuotaikos galima netekti, bet ilgainiui ir sveikatos. O juk galima buvo “nepaleisti“ iš pat ryto negatyvumo mechanizmo – tuomet ir nuotaika, ir visa diena būtų kitokia..

Paradoksas tame, kad mes visi norime būti laimingi, bet negatyviomis mintimis kultivuojame būtent tai, ko nenorime, t.y., visas negatyvumo apraiškas: pyktį, nuoskaudas, baimę, nerimą, liūdesį.. Tuo pačiu nustojame pastebėti pozityvias gyvenimo puses, nes matome pasaulį tik per savo mažų “tragedijų“ prizmę.

Neginčijama: gyvenime yra objektyvios priežastys, kurios sukelia negatyvius išgyvenimus – bet ir tokiu atveju negatyvios nuostatos tik dar labiau sunkina sudėtingą situaciją ir gilina dvasinį diskomfortą. Pastebėti negatyvius reiškinius taip pat yra geras bruožas – tai skatina suprasti jų priežastis.

Tačiau ieškoti viskame negatyvumo – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais griauname savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.

Būkime atidūs savo mintims: maloniai nustebsite, kaip palengvėja ir nušvinta gyvenimas, kai suprantame bei suvaldome negatyvumo veikimo mechanizmą ir.. tuo pačiu atsikratome nereikalingų pergyvenimų :).