Autorius: Ruvi

Iš širdies, su džiaugsmu…

Būna taip, kad žmogus pasninkauja, gyvena asketiškai, nevalgo gyvulinės kilmės produktų, valo organizmą įvairiais būdais, prisiverčia medituoti, atlieka visokias įmanomas praktikas…, bet nėra tame gyvenimo džiaugsmo.

Jis viską daro prisiversdamas: reikia, taip teisinga, privalau… Ir todėl nėra jame vidinės ugnelės. Lyg ir atlieka dvasinį darbą, bet neužsidega vidinė šviesa.

Juk būtent laimė gyventi, būties džiaugsmas, meilė gyvenimui ir viskam aplinkui, uždega mumyse ryškią vidinę saulę. Žmogus, kuris myli gyvenimą, nori pažinti jį kiekvieną dieną ir mato jame grožį… toks žmogus tiesiog švyti iš vidaus.

Be gyvenimo džiaugsmo, meilės jam… nėra vidinio švytėjimo. Neužsidega Kūrėjo šviesa. Geriau viską daryti su džiaugsmu, o ne versti save. Net geri darbai, daromi iš prievolės, neatneša tiek gėrio, kiek gali atnešti darbai, atliekami iš visos širdies, su tyru džiaugsmu.

Padėka autorei! Pagal Magda Fjunija tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dienos pamoka

Prieš valandą greitu žingsniu skubėjau tvankia gatve. Netikėtai prapliupo lietus, ir aš dar labiau paspartinau žingsnį. Ir staiga matau – visai šalia manęs bėga močiutė kokių septyniasdešimties metų ir mažylis metų ketverių. Skėčio jie taip pat neturi, ir kojos abiejų – jau ir dar nelabai greitos.

Girdžiu, kaip močiutė sako anūkui:

– Kapitone, tai ir yra tas lietus – stebuklingas! Jis visada būna būtent vasarą ir nurodo kelią į tą vietą, kur yra lobis! O štai ir jis! (ji rodo ranka į mažą parduotuvėlę). Ten mūsų laukia ledai!

Mažylis juokiasi ir skuba link “lobyno“.

Dieviško lygmens močiutė. Susižavėjimą keliantis žmogus.

Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus planetoje, kur nėra lengva, ir išsaugoti savyje žaismingumą. Pragyventi daugiau nei pusę amžiaus planetoje, kur nėra lengva, ir sugebėti išsaugoti gebėjimą ramiai reaguoti į diskomfortiškus netikėtumus…

Tokia dienos pamoka.

Padėka autorei! Pagal T. Šoli esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems!

Kurkime šviesią tikrovę

Jei esame sąmoningi ir aiškiai suprantame, kaip viskas gyvenime vyksta, tuomet neįsileiskime į savo erdvę nieko destruktyvaus.

Jei rašote eiles ar kuriate dainas, nekurkite eilių ir dainų apie nelaimingą meilę ir kančias. Taip jūs ne tik paskleisite į aplinką negatyvumą, bet ir patys “atversite vartus“ negatyvumui savo gyvenime.

Jei kalbate – kalbėkite apie tai, kas neša gėrį, šviesą, harmoniją, ir ilgainiui visa tai taps jūsų tikrove.

Jei kažką piešiate, tapote – kurkite gyvenimu alsuojančius, džiuginančius akis ir širdį paveikslus. Ir tai atsispindės ir jūsų gyvenime.

Jei svajojate apie meilę – svajokite apie gerą ištikimą žmogų, nelyginkite jo su niekuo, nefantazuokite nerealių savybių. Mylėkite, būkite atviri tyrai meilei – ir mylimas žmogus būtinai ateis į jūsų gyvenimą.

Viskas mūsų sąmonėje. Mūsų rankose. Mūsų tyrose širdyse. Kiekvienas žodis, mintis, būsena, veiksmas kuria mūsų bendrą pasaulį.

Kurkime šviesią tikrovę…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būkime atidūs ir geranoriški

Aš rekomenduoju jums būti labai atsargiais, kuomet jūs jungiatės į kolektyvinę sąmonę per socialinius tinklus ir viešos informacijos šaltinius. Todėl kad didžioji šios informacijos dalis toksiška ir labai negatyvi.

Juk jūs savo noru neinate į kažkokią vietą, kur galite užsikrėsti pavojingu virusu? Nesakote “Ar neužsukus man ten, kur renkasi daugybė užsikrėtusių žmonių?“ tikėdamiesi geriausio.

Lygiai taip pat turime būti budrūs, jungdamiesi į kai kuriuos informacijos šaltinius, nes didelė dauguma to, ką jie skleidžia, yra kolektyvinė mentalinė virusinė infekcija.

Aišku, žinoti nors minimumą apie tai, kas vyksta pasaulyje – normalu. Bet ne daugiau, tikrai nėra būtinybės klausyti 1, 2 ar 3 valandas, kaip 5 žmonės ekrane kalbasi apie tai, “kaip viskas baisu“, o jūs tuo tarpu visu tuo užsipildote.

Nepasiduokite beprasmiškai rizikai užsikrėsti kolektyviniais mentaliniais virusais.

Žinoma, kuo sąmoningesnis jūs žmogus, tuo stipresnis jūsų psichikos imunitetas prieš bet kokius mentalinius užkratus. Bet ar verta net su stipriu imunitetu stumti save į pavojų?

Ir jei jūs dalyvaujate diskusijoje socialiniuose tinkluose, labai svarbu, kad jūsų straipsniai ir komentarai būtų sąmoningi, be emocingų negatyvių reakcijų ir agresijos kitų žmonių atžvilgiu.

Nepainiokite mentalinių virusų, kuriuo žmonės galėjo užsikrėsti, ir to, kokie žmonės yra iš tikrųjų.

Prieš publikuodami kažką soc. tinkluose, įsitikinkite, kad ši informacija yra iš esmės konstruktyvi, kad ji nejaukia žmonių sąmonės, bet atvirkščiai – didina jų sąmoningumą.

Padėka autoriui! Pagal Ekhart Tolle tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes šalia

Mama su tėčiu dažnai nuveždavo sūnų visai vasarai pas močiutę.

Kai sūnus paūgėjo, paklausė tėvų, kai atvyko į stotį:

– Juk aš jau didelis, kodėl jūs elgiatės su manimi kaip su mažu? Aš ir pats vienas galiu pas močiutę nuvažiuoti!

Tėvai bandė prieštarauti, bet galiausiai sutiko. Dar kiek pastovėjo perone laukdami traukinio, davė paskutinius patarimus, bet sūnus tik tvirtino:

– Na, žinau, žinau, šimtą kartų jau tai girdėjau!

Tada tėtis pasakė:

– Sūnau, jei kartais tau būtų baisu ar neramu, paimk tai, – ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas jau sėdi vagone, važiuoja, žvalgosi pro langą. O aplink svetimi žmonės vaikšto, triukšmauja, užeina, išeina, traukinio palydovė piktai mesteli jam pastabą, kažkas kreivai į jį pasižiūri…

Ir staiga berniukui pasidarė nejauku. Jį apėmė nerimas… Ir jau baisu pasidarė… Jis nuliūdo, atsisėdo kamputyje, skruostu nusirito ašaros…

Bet jis prisiminė, kad turi kišenėje tai, ką jam davė tėtis. Drebančia ranka jis užčiuopė kažkokį popierėlį. Išlankstęs jį, berniukas perskaitė: “Sūneli, aš paskutiniame vagone“.

…Taip jau yra gyvenime: mes paleidžiame savo vaikus į gyvenimą, mes pasitikime jais, bet… visada turime būti “paskutiniame vagone“, kad jiems nebūtų baisu. Kad jie žinotų: mes šalia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilčiausi sveikinimai ir artimųjų širdžių šilumos artėjančios Tėvo dienos proga visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 ! Vaikučius – su Vaikų gynimo diena 🙂 ! Visiems meilės ir gerumo 🙂 !

Vasaros nuojauta

Šis nuostabus, širdžiai mielas metas – kai gegužė pražysta pačiomis šilčiausiomis spalvomis, kai ore sklando švelnus alyvų ir miško gaivos aromatas, kai vis daugiau laiko norisi praleisti lauke, žydinčiose gatvėse, jaukiuose soduose, mažuose kiemeliuose…

Kai jau nekantraujame nerūpestingai klaidžioti miško takeliais su pintine rankose, mėgautis prisirpusių uogų skoniu, bėgti basomis minkštu kvapnios žolės kilimu… Kai svajonėse – ramunių laukas ir deimantinis rytinės rasos žvilgėjimas, kai išgirstas bičių dūzgimas atrodo toks ilgai lauktas ir melodingas, kad  norisi keltis anksčiau ir gyventi pilniau, giliau, džiaugsmingiau…

Nepakartojamas, nuostabus metas – vasaros nuojauta, kuriame bus patys jaukiausi vakarai, pasivaikščiojimai, svajonės ir lašeliai paprastos laimės…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis būtinai ateis…

Kartais būna taip sunku, kad galvoji, o Dieve, duok man nors kokį ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą. Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tokią akimirką sudėtingiausia – suprasti, kad sunkumai praeis. Darbas atsiras, arba, atvirkščiai, tu išeisi iš nemėgiamo. Žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš, ir tu sutiksi tą, su kuriuo pilnai sutapsi. Tu išvažiuosi į kitą miestą, o gal – ir į kaimą.

Išgirsi geras naujienas: kažkas susituoks, kažkas susilauks vaiko, kažkas pasistatys namą – gyvenimas virte verda…

Kažkas labai pavargs, pasakys, kad jam viskas atsibodo ir reikia pailsėti. O kai pradės ilsėtis, pagalvos, kad jau pakaks, kiek gi galima, gerai būtų nors truputį padirbėti.

Kažkas eis gatve ir pasakys, kad taip karšta, tiesiog neįmanoma. Ir ta pačia gatve eis tėvas su sūnumi. Ir tėvas nupirks sūnui ledų. O sūnus iš džiaugsmo eis pasišokinėdamas. Todėl kad vaikystė ir vasara. Todėl kad rytoj atostogos ir kelionė į sodą, kur tėtis pavėžins senu motociklu.

Gyvenimas – tai visada toks įvykių sūkurys…

Žmogui sunkiausia išgyventi nežinomybės periodus. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymai dar neateina. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo. Tačiau svarbu žinoti, kad tuomet, kai užduodi klausimą, būtent tą akimirką keliauja ir atsakymas. Tiesiog jis dar nepasiekė tavęs.

O gyvenimas jau tiesia tau naują kelią. Paklojo pirmuosius pamatinius akmenis. Pastatė kelio ženklus. Neskubėk, viskas įvyks laiku. Tau nurodys maršrutus. Ir atsakymai būtinai ateis.

Padėka autorei! Pagal O. Demidiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !