Būkime atidūs ir geranoriški

Aš rekomenduoju jums būti labai atsargiais, kuomet jūs jungiatės į kolektyvinę sąmonę per socialinius tinklus ir viešos informacijos šaltinius. Todėl kad didžioji šios informacijos dalis toksiška ir labai negatyvi.

Juk jūs savo noru neinate į kažkokią vietą, kur galite užsikrėsti pavojingu virusu? Nesakote “Ar neužsukus man ten, kur renkasi daugybė užsikrėtusių žmonių?“ tikėdamiesi geriausio.

Lygiai taip pat turime būti budrūs, jungdamiesi į kai kuriuos informacijos šaltinius, nes didelė dauguma to, ką jie skleidžia, yra kolektyvinė mentalinė virusinė infekcija.

Aišku, žinoti nors minimumą apie tai, kas vyksta pasaulyje – normalu. Bet ne daugiau, tikrai nėra būtinybės klausyti 1, 2 ar 3 valandas, kaip 5 žmonės ekrane kalbasi apie tai, “kaip viskas baisu“, o jūs tuo tarpu visu tuo užsipildote.

Nepasiduokite beprasmiškai rizikai užsikrėsti kolektyviniais mentaliniais virusais.

Žinoma, kuo sąmoningesnis jūs žmogus, tuo stipresnis jūsų psichikos imunitetas prieš bet kokius mentalinius užkratus. Bet ar verta net su stipriu imunitetu stumti save į pavojų?

Ir jei jūs dalyvaujate diskusijoje socialiniuose tinkluose, labai svarbu, kad jūsų straipsniai ir komentarai būtų sąmoningi, be emocingų negatyvių reakcijų ir agresijos kitų žmonių atžvilgiu.

Nepainiokite mentalinių virusų, kuriuo žmonės galėjo užsikrėsti, ir to, kokie žmonės yra iš tikrųjų.

Prieš publikuodami kažką soc. tinkluose, įsitikinkite, kad ši informacija yra iš esmės konstruktyvi, kad ji nejaukia žmonių sąmonės, bet atvirkščiai – didina jų sąmoningumą.

Padėka autoriui! Pagal Ekhart Tolle tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes šalia

Mama su tėčiu dažnai nuveždavo sūnų visai vasarai pas močiutę.

Kai sūnus paūgėjo, paklausė tėvų, kai atvyko į stotį:

– Juk aš jau didelis, kodėl jūs elgiatės su manimi kaip su mažu? Aš ir pats vienas galiu pas močiutę nuvažiuoti!

Tėvai bandė prieštarauti, bet galiausiai sutiko. Dar kiek pastovėjo perone laukdami traukinio, davė paskutinius patarimus, bet sūnus tik tvirtino:

– Na, žinau, žinau, šimtą kartų jau tai girdėjau!

Tada tėtis pasakė:

– Sūnau, jei kartais tau būtų baisu ar neramu, paimk tai, – ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas jau sėdi vagone, važiuoja, žvalgosi pro langą. O aplink svetimi žmonės vaikšto, triukšmauja, užeina, išeina, traukinio palydovė piktai mesteli jam pastabą, kažkas kreivai į jį pasižiūri…

Ir staiga berniukui pasidarė nejauku. Jį apėmė nerimas… Ir jau baisu pasidarė… Jis nuliūdo, atsisėdo kamputyje, skruostu nusirito ašaros…

Bet jis prisiminė, kad turi kišenėje tai, ką jam davė tėtis. Drebančia ranka jis užčiuopė kažkokį popierėlį. Išlankstęs jį, berniukas perskaitė: “Sūneli, aš paskutiniame vagone“.

…Taip jau yra gyvenime: mes paleidžiame savo vaikus į gyvenimą, mes pasitikime jais, bet… visada turime būti “paskutiniame vagone“, kad jiems nebūtų baisu. Kad jie žinotų: mes šalia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilčiausi sveikinimai ir artimųjų širdžių šilumos artėjančios Tėvo dienos proga visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 ! Vaikučius – su Vaikų gynimo diena 🙂 ! Visiems meilės ir gerumo 🙂 !

Vasaros nuojauta

Šis nuostabus, širdžiai mielas metas – kai gegužė pražysta pačiomis šilčiausiomis spalvomis, kai ore sklando švelnus alyvų ir miško gaivos aromatas, kai vis daugiau laiko norisi praleisti lauke, žydinčiose gatvėse, jaukiuose soduose, mažuose kiemeliuose…

Kai jau nekantraujame nerūpestingai klaidžioti miško takeliais su pintine rankose, mėgautis prisirpusių uogų skoniu, bėgti basomis minkštu kvapnios žolės kilimu… Kai svajonėse – ramunių laukas ir deimantinis rytinės rasos žvilgėjimas, kai išgirstas bičių dūzgimas atrodo toks ilgai lauktas ir melodingas, kad  norisi keltis anksčiau ir gyventi pilniau, giliau, džiaugsmingiau…

Nepakartojamas, nuostabus metas – vasaros nuojauta, kuriame bus patys jaukiausi vakarai, pasivaikščiojimai, svajonės ir lašeliai paprastos laimės…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis būtinai ateis…

Kartais būna taip sunku, kad galvoji, o Dieve, duok man nors kokį ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą. Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tokią akimirką sudėtingiausia – suprasti, kad sunkumai praeis. Darbas atsiras, arba, atvirkščiai, tu išeisi iš nemėgiamo. Žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš, ir tu sutiksi tą, su kuriuo pilnai sutapsi. Tu išvažiuosi į kitą miestą, o gal – ir į kaimą.

Išgirsi geras naujienas: kažkas susituoks, kažkas susilauks vaiko, kažkas pasistatys namą – gyvenimas virte verda…

Kažkas labai pavargs, pasakys, kad jam viskas atsibodo ir reikia pailsėti. O kai pradės ilsėtis, pagalvos, kad jau pakaks, kiek gi galima, gerai būtų nors truputį padirbėti.

Kažkas eis gatve ir pasakys, kad taip karšta, tiesiog neįmanoma. Ir ta pačia gatve eis tėvas su sūnumi. Ir tėvas nupirks sūnui ledų. O sūnus iš džiaugsmo eis pasišokinėdamas. Todėl kad vaikystė ir vasara. Todėl kad rytoj atostogos ir kelionė į sodą, kur tėtis pavėžins senu motociklu.

Gyvenimas – tai visada toks įvykių sūkurys…

Žmogui sunkiausia išgyventi nežinomybės periodus. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymai dar neateina. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo. Tačiau svarbu žinoti, kad tuomet, kai užduodi klausimą, būtent tą akimirką keliauja ir atsakymas. Tiesiog jis dar nepasiekė tavęs.

O gyvenimas jau tiesia tau naują kelią. Paklojo pirmuosius pamatinius akmenis. Pastatė kelio ženklus. Neskubėk, viskas įvyks laiku. Tau nurodys maršrutus. Ir atsakymai būtinai ateis.

Padėka autorei! Pagal O. Demidiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Miniatiūros

************

Patys reikalingiausi, svarbiausi ir ilgai laukti žmonės pasirodo mūsų gyvenime tik tuomet, kai mes išlaisviname jiems erdvę savyje. Išlaisviname nuo slegiančių praeities prisiminimų, nuo baimės ir savo pačių sugalvotų apribojimų bei rėmų.

Savimi mes tampame ne vienatvėje. Vienatvė tiesiog padeda sielai apsivalyti.

Save tikruosius mes atveriame tik su tais, kas pažadina mūsų širdyse gėrio ir švelnumo, mažų kasdieninių stebuklų, šypsenų ir begalinės laimės pasaulį…

E.M. Remarkas

************

Kažkas iš klasikų parašė, kad draugystė yra aukščiau už meilę. Bet kodėl?..

Pasirodo, meilė gali būti be atsako, o vienpusės draugystės tiesiog negali būti. Draugystė – tai visada tarpusavio ryšys, abipusiai šilti jausmai, visiškas pasitikėjimas, atvirumas, savitarpio pagalba ir palaikymas.

Todėl draugystė – ne aukščiau už meilę, draugystė – tai aukščiausia meilės išraiška.

Autorius nežinomas

************

Ar kada nors pagalvojote apie tai, kad šeima – tai ne tik mūsų artimi žmonės? Šeima galime pavadinti visus ir viską, su kuo mūsų širdis susieta nematomais vienybės saitais. 

Ir tai ne tik kraujo ryšiai, bet ir ryšiai, kuriuos jaučia siela. Tai viskas, prie ko linksta širdis, kas sukelia šiltus jausmus – bendravimas su artimaisiais , gamta, gyvūnai, augalai, visa gyvybė, planeta… Juk visi mes – viena didelė šeima.

Autorius nežinomas

************

Žmonės, kurie myli ir kuriuos myli – jie kitokie. Jų siluetai tarsi apgaubti stebuklu. Jų akys spinduliuoja laimę ir džiaugsmą. Meilėje jie atveria geriausias savo savybes. Matyt, jų sielų vienybė – ir yra ta stebuklas, kurį jie spinduliuoja į aplinką…

Autorius nežinomas

************

Pašviesk ten, kur tamsu. Pataisyk ten, kur sulaužyta. Pripildyk ten, kur žiojėja tuštuma. Apgaubk šiluma ten, kur šalta. Pamilk ten, kur meilės nepakanka.

Bet pradėk nuo savęs, bičiuli! Pradėk nuo savęs. Todėl kad be šito tu nieko negalėsi padaryti kitiems.

Edvard Taraščansky

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lyg svetingas namas…

Širdis panaši į didelį namą plačiai atvertais langais ir durimis. Namą, kur visada pasiruošę priimti svečius. Kiekvieną dieną jie čia ateina. Kažkas pabūna name trumpai, kažkas ilgiau, o kažkas išeina, vos peržengęs slenkstį.

Mes sutinkame visus pakeleivius su dėkingumu, juk kiekvienas iš jų praėjo savo nelengvą kelią. Stebime ir klausomės: jų akyse ir žodžiuose slypi gyvos istorijos, kurias jie atsinešė su savimi. Jie turi ką parodyti ir papasakoti mums.

Priimk juos. Pasiūlyk jiems pasilikti, pasiūlyk arbatos, išklausyk, apkabink. Tave gali nustebinti, kad jau kitą dieną dauguma iš jų išsisklaidys lyg rytinė rasa, be pusryčių ir kavos. Tu išgirdai juos, ir to pakanka. Paleisk juos su dėkingumu į tolimesnę kelionę, juk greitai tu gali sulaukti kitų svečių.

O kas gi bus su tais, kas pasiliko su mumis šiame name? Brangink juos kaip didžiausią vertybę, juk tik jų dėka tavo širdis ir toliau augs.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad patirtume gyvenimo pilnatvę

Žmogui reikalingas žmogus.

Ne todėl, kad jis silpnas arba nesugeba gyventi vienas. Bet todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – yra poreikis santykiams, artumui, dialogui. Mes išreiškiame save, augame ir vystomės ne vakuume, o su kitais žmonėmis per jausmus, prisilietimus, laiku ištartus žodžius…

Žmogui svarbu žinoti, kad jo laukia. Kad yra kažkas, kas pastebės, jei jo nebus. Kad po ilgos dienos galima sugrįžti ne tik į patalpas, o į erdvę, kupiną šilumos, į savo jaukius namus. Tai natūralus žmogaus poreikis – būti su artimais žmonėmis.

Kartais kitas žmogus mums reikalingas, kad palaikytų mus už rankos, kol viduje siaučia štormas. Kad primintų, jog emocijos nurimsta, o tarpusavio ryšys išlieka. Kad pasidalintų ne tik žodžiais, bet ir tyla – tokia, kurioje nėra įtampos, o yra supratimas.

Žmogui reikalingas žmogus, kad išgyventų sunkumus, nepasinerdamas į juos. Kad sušvelnintų skausmą, kad suvoktų, jog net labiausiai slegiantys pergyvenimai tampa lengvesni, jei kažkas yra šalia. Artumas nepanaikina sunkumų, bet padeda juos įveikti.

Žmogui reikalingas žmogus ne tam, kad užpildytų tuštumą, bet tam, kad patirtų patį gyvenimą. Kad jaustume šilumą, kuri išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu ir nuoširdumu. Kad būtume išgirsti ir suprasti. Kad išmoktume mylėti ir pasitikėti.

Žmogui reikalingas žmogus. Ne todėl, kad be jo negalima išgyventi. O todėl, kad be jo sudėtinga patirti gyvenimo pilnatvę.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Visais laikais…

Nesiliaukite MYLĖTI…

Visais laikais, prie bet kokių santvarkų ir valdytojų, įvairiose erdvėse, nepritekliuje ar gausoje.

Kaip sudėtinga ir sunku bebūtų… 

Ir būtent tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai norisi bėgti neatsigręžiant. Nuo visų ir visko.

Kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška, nepakeliama… Kelkitės, kol yra jėgų ir įžiebkite savo vidinę šviesą.

Todėl kad būtent tokių štormų metu be mūsų “kelrodžių šviesų“ palūžta žmonės, atsitrenkdami į šaltas abejingumo uolas, vos už kelių žingsnių nuo mūsų užgesusių vidinių švyturių…

Padėka autoriui! Pagal Klaus T. esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !