Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.
Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.
Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi.
Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!
Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių.
Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.
Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai.
Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.
Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais… Pagaliau mažuma “įrodė“ daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.
O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos“, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais“, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!“
Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir… vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu.
Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir savanaudiški. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !
ruvi 