Vieną dieną tai nutiko. Mes pažvelgėme į kalendorių, pažiūrėjome pro langą: pavasaris vis dėl to ateina. Po ilgų-ilgų žiemos metų (būtent metų!). Su dygiais susvetimėjimo vėjais, su didžiulėmis priešiškumo pusnimis, su abejingumo ledu. Šalta buvo žmonių širdims, nejauku, vieniša. Atvėso, sustingo žmonių jausmai.
Ir štai – pagaliau pavasaris ateina! Kalendoriuje ir širdyse. Sieloje ir už lango. Ir kas gi atvėrė šį stebuklą? Kieno darbai, žygdarbiai, kieno tai rankų darbas?
Mes užduodame klausimus ir labai atidžiai stebime. Kaip prasidėjo pavasaris? Pažvelgiame į netolimą praeitį. Pasirodo, viskas buvo svarbu. Tai absoliučiai kiekvieno geraširdiško, draugiško, mielo ir šaunaus žmogaus indėlis.
Štai bėga vienas iš jų, skuba, plaikstosi jo šalikas vėjyje. O rankose saujelė šiltų žodžių. Surinko ką galėjo, kažką prisiminė (močiutės, mamos, tėvo švelnius žodžius). Kažką jis įkvėpė, o kažką išmokė tarti šiltus žodžius iš naujo. Šiltus, kaip ką tik iškepta duona, švelnius, kaip prisilietimai prie kūdikio. Juk reikia keisti visą vidinį pasaulį! Tirpkite, tirpkite sniego pusnys nuo žmogaus gerumo šiltų žodžių!
Ir tirpsta… O po sniegu, žiūrėk, ir pirmosios žibutės jau stiebiasi į šviesą. Pasirodė jos, skleidžia savo žiedus visų nuostabai ir džiaugsmui. Eina žmonės pro šalį, sustoja, gėrisi ilgai lauktomis pirmosiomis gėlėmis, o širdyse viltis užgimsta. Vien nuo tos mažos šiltų žodžių saujelės.
Net Sniego Karalius ir Karalienė susigraudino, ašarą braukia. Ilgai gyveno jie šaltu protu ir uždara širdimi. Nieko daugiau nei girdėti, nei žinoti nenorėjo. O čia staiga ir jų širdys atitirpo, šilti jausmai pabudo. Atšilimas į Žemę atėjo. Suskambėjo atgimimas.
Ir žmonės susibūrė, kas tik galėjo atsiliepė. Ėmėsi maitinti alkanus, padėjo tiems, kam sunkiausia dabar, kas daug neteko. Išlikti ir atsigauti jiems padėjo tik žmogiškoji šiluma. Sušildė geru žodžiu, kvapnia duona pamaitino.
Ir paukščiai atskrido. Todėl kad paukščiai su džiaugsmu skrenda ten, kur pavasaris jau žengia pirmuosius žingsnius. Jie nori čiulbėti ten, kur gyvuoja gėris. Tuomet tupi jie ant šakelių ir dainuoja apie meilę, apie taiką, apie pasaulį. Pavasarį ir atgimimą skelbia.
Kažkas padrąsino vaiką, kažkas palaikė suaugusįjį – ir kaipmat pajuto: drauge mes viską galime įveikti! Kažkas apkabino tą, ant ko taip daug žiemos metų pyko, ir suprato, kad verčiau dalintis džiaugsmu, nei puoselėti blogį.
Kažkas pirmą kartą nuoširdžiai pasimeldė. Savais žodžiais, savo širdies paklausė. Juk visus žmones vienija vienodi troškimai: taikos, laimės, gerovės… Suskambo tyra malda įvairiomis kalbomis pasauliui ir už pasaulį. Ir pritilo jis, sukluso.
Ir saulė, matydama šiuos nuostabius pokyčius Žemėje ir žmonių širdyse, taip pat negalėjo neatsiliepti. Pasirodė iš už sniego debesų ir pradėjo šildyti. Dienos jau ilgesnės, pasidarė šviesu ir taip norisi padaryti visiems-visiems-visiems dar kažką tokio didelio, svarbaus, nuoširdaus, su meile…
Surinkti dar vieną saujelę gerų žodžių, nuoširdžiai nusišypsoti, ir pasinerti į gyvenimą naujame pasaulyje – pasaulyje, kur įvyko širdžių atšilimas.
Aš linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal N. Sumire tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !
ruvi 