Prieš tai, kai ketiname kažką pasakyti arba padaryti, ypač jei esame suirzę ar emocingi – trumpam sustokime…
Atsikvėpkime ir paklauskime savęs dviejų dalykų: “ Ar tai suartins, sustiprins pasitikėjimą ir vienybės pojūtį?“, ir: “O gal tai supriešins ir atitolins?“
Jei teigiamai atsakome į pirmąjį klausimą, tuomet mes teisingame kelyje. Tai ir yra meilės ir geranoriškumo kalba: kai mūsų veiksmai ir žodžiai kuria bendrą harmonijos erdvę.
O jei mūsų veiksmai ir žodžiai kupini priekaištų, pykčio, pažeminimo – sustokime ir sąžiningai paklauskime savęs: “O gal tai mano vidinės įtampos išraiška? Kodėl aš griaunu tai, kas man brangu?“
Kaip dažnai mes skaudiname kitus žmones ne todėl, kad “jie to nusipelnė“, bet todėl, kad tiesiog išliejame savo vidinę įtampą. Toks griaunantis impulsas visada turi priežastį, ir ta priežastis labai dažnai yra mumyse.
Kai suprantame ir įvardiname šią priežastį (“pavargau… supykau… na,tiesiog prasta nuotaika…“, ir pan.), tuomet sąmoningai renkamės dialogą vietoje tylos, supratimą vietoje konflikto. Branginame tai, kas mus vienija.
Įdomu tai, kad dauguma žmonių tai žino. Bet trumpam sustoti, kai apima tas griaunantis impulsas, matyt, nėra lengva, net jei vėliau to gailimasi. Tačiau – verta išmokti. Kad išsaugotume tai, kas mums brangu.
Parengė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 