Yra žmonės, kuriems jūs galėtumėte padovanoti visą jūrą.
Jūrą savęs ir visko, kas jumyse yra ir ką jūs sugebate.
Jūrą bangų iš įvairiaspalvių nuotaikų. Jūrą emocijų. Jūrą įspūdžių. Jūrą švenčių.
Bet jiems nereikalinga jūsų jūra. Jiems pakanka stiklinės paprasto vandens. Ir jie paima ją iš jūsų. Ir net dėkoja už tai. Ir net sugrįžta, kad gautų dar vieną.
Ir praleidžia su jumis lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad išgertų stiklinę vandens. O po to išeina. Jie išeina, o jūs liekate su savo neprašyta jūra, liedami apmaudo ašaras į jos sūrų kartėlį.
Ir netrukus patys tampate karčiai-sūrūs. Nepakantūs. Nelaimingi. Jūs pykstate ir kaltinate. Iš jūsų nepaėmė jūros, kurią jūs buvote pasiruošę atiduoti!
Ir tikrai, apmaudu. Bet jei gerai pagalvosite, pasirodys, kad niekas to ir neprašė. Paprašė trupučio vandens. Galbūt, todėl, kad jie jau turėjo savo jūrą… ne geresnę ir ne blogesnę nei jūsų, bet tokią, kokia jiems buvo artima ir reikalinga.
Todėl verta prisiminti, kad negalima keisti jūros į stiklinę vandens. Stiklinę – į stiklinę. Jūrą – į jūrą. O jei nieko – tai ir nieko. Tik tokiu atveju nebus nuskriaustų jūros dovanotojų ir nieko neįtariančių skriaudėjų, kurie norėjo ne plaukioti, o tiesiog atsigerti. Nebus priklausomų ir abejingų. Nebus reikalaujančių meilės ir tų, kurie nesugeba jos dovanoti.
O jei be metaforų – mielieji, nebandykite įpiršti žmonėms daugiau, nei jie nori priimti. Ir nesitikėkite atpildo didesnio, nei jie gali duoti.
Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 