Neįtikėtina, kaip nesutampa gamtos ir socialiniai ritmai… Žiemos švenčių laikotarpiu tai ypač ryšku.
Gruodžio pabaiga, sausis – didžiausios rimties metas gamtoje. Iškvėpimo, sustojimo, judėjimo į vidų, o ne į išorę metas.
Pakanka išeiti į gamtą, ir viskas pasidaro aišku! Šalta žemė, užšalęs vanduo – visas gyvenimas vyksta kažkur viduje, viskas sulėtėja, užmiega.
O mes – lekiame, sutelkę paskutines jėgas! Suspėti, nubėgti, pasiekti… Susumuoti metų rezultatus, priplanuoti naujų pasiekimų!
Tačiau dabar tam ne laikas. Todėl taip vargina nesavalaikis šurmulys. Todėl taip išsekina didelis aktyvumas.
Dabar tinkamas laikas ramybei. Geriausias laikas. Ir tegul negalima atsigulti ant šiltos krosnies ir sapnuoti spalvotus sapnus, bet juk galima atidėti kai kuriuos reikalus, užsivirti kvapnios arbatos ir pasižiūrėti atidžiau į savo gyvenimą.
Pamatyti gyvenimo tėkmę savyje… Leisti sau sustoti, nors ir neilgam.
Nusiraminti, atsipalaiduoti ir pabūti tyloje. Kuri mums visiems taip reikalinga… Ypatingai dabar.
Nuoširdi padėka autorei! Pagal J. Ševčenko esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 