Indijoje yra toks pasakojimas apie gerą ir kuklų žmogų, kuris kiekvieną rytą meldėsi prie Gango upės.
Vieną kartą jis pamatė, kad vandenyje blaškosi nuodingas voras. Žmogus sudėjo delnus rieškučiomis ir ištraukė vorą.
Kai jis padėjo vorą ant žemės, šis jam įgėlė. Bet žmogaus būsena buvo tokia tyra, kad voro nuodai jam nepakenkė.
Kitą dieną istorija su voru vėl pasikartojo. Ir trečią dieną gerasis žmogus vėl ištraukė besiblaškantį vorą iš vandens…
Voras paklausė jo:
– Kodėl tu vis gelbėji mane? Argi tu nesupranti, kad kaskart aš tau įgelsiu? Nes aš negaliu kitaip – tokia jau mano prigimtis!
Gerasis žmogus eilinį kartą paleido vorą ir atsakė:
– Ir aš negaliu kitaip: aš gelbėju tave, nes tokia mano prigimtis.
… Gali būti daugybė priežasčių būti geru, bet labiausiai įkvepia būtent ši: “ Tiesiog todėl, kad mano tokia prigimtis“.
Tai tarsi kažkokios aukštesnės vidinės jėgos valioje… Voras gelia. Bitė renka medų. Skruzdė stato skruzdėlyną. O žmonės padeda kitiems, nežiūrint į nieką.
Net kai kažkas po to įgelia.
Ir ne vienam taip įgeldavo, kaip tam kukliam žmogui, kuris gelbėjo vorą.
Bet jam tai nesvarbu, nes tokia jo prigimtis.
Mūsų prigimtis.
Ir galimybė tiesiog daryti tai, ką skaitai reikalingu, svarbesnė, nei įgėlimas.
Būtent tai ir palaiko šį pasaulį.
Pagal Ošo alegoriją, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 