Deja, bet mūsų dienų sociume įsišaknijo dėsningumas: kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis gauna žmonių šilumos. Artimų žmonių šilumos. O šilumos stygius ne tik žeidžia širdį, bet ir sėja susvetimėjimą.
Ko nori vieniši pagyvenę žmonės? Kad vaikai jų nepamirštų, kad nuoširdžiai su jais bendrautų.
Tėvai, kaip ir kiti giminaičiai – ne atsitiktiniai žmonės gyvenime. Tai labai artimas – tai kraujo ryšys. Norite gero likimo – pasirūpinkite gerais santykiais su giminaičiais. Tai vienas iš gyvenimo egzaminų.
Mes atsakingi už šiuos santykius ir už artimus giminaičius, kokie blogi ar netikę jie mums beatrodytų. Niekada nesijausite gerai, jei juos ignoruosite, ar dar blogiau – jei su jais kovosite.
Galima išsiskirti su draugais, sutuoktiniais, bet kraujo ryšių niekada nenutrauksite. Ir kalbame ne apie dirbtiną jų palaikymą. Tiesiog būkite su jais geranoriški ir rūpestingi.
Tai nesunku: pagyvenusiems tėvams laimė – išgerti arbatos puodelį su atėjusiu pasisvečiuoti suaugusiu vaiku ir ramiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Tik eikite pas juos su taika ir meile širdyje.
Mintys iš Dž. Krišnamurčio pasisakymų
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 