Mes matome žmones, bet nieko nežinome apie jų dramas, jų skausmą, nes žiūrime tik išorinius paveikslėlius. Ir labai retai – prisiliečiame prie jų gyvenimo istorijų.
Lygiai taip pat niekas nemato ir mūsų istorijų, mūsų pergyvenimų. Dažnai patys artimiausi žmonės, net būdami šalia, nežino, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyje.
Todėl žmonės svetimėja, skaudina vienas kitą abejingumu, šaltumu, priešiškumu. Ir dėl to skausmo gyvenime dar daugiau.
Žinoma, gerai, jei žmogus sugeba pats viską įveikti. Bet būna įvairios aplinkybės. Kartais taip svarbu ištiesti žmogui ranką ir padėti atsikelti. Rūpestingai, nepažeidžiant jo orumo. Tiesiog paimti už rankų, sušildyti jo šaltus, nuo išgyvenimo kovų pavargusius pirštus.
Nuraminti, pralinksminti, tiesiai pasakyti arba duoti jam suprasti, kad jis svarbus, mylimas ir brangus…”Tu viską įveiksi, o jei ką – aš šalia”. Leisti jo išvargintai sielai pailsėti, kad atgautų jėgas ir tęstų savo kelią.
Sakoma, kad Dievas – Visata, Dangaus Komanda, Angelai…- neturi kitų rankų ir širdžių, išskyrus mūsų. Aš tuo tvirtai tikiu ir su dideliu dėkingumu prisimenu tuos, kas pačiu laiku pasakė man keletą paguodos žodžių, apkabino, sušildė gerumu ir meile.
Be jų manęs nebūtų. Arba būčiau visai kitokia aš.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 