Ten, kur paprasta…

Mes gyvename išvystyto intelekto pasaulyje. Mus supa sudėtingi daiktai. Pavyzdžiui, kompiuteris. Jis sudėtingas. Telefonas, internetas, naujos kartos buitinė technika – jie visi sudėtingi. Tie sudėtingi daiktai palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau sudėtingų daiktų pasaulyje mes ir patys tampame sudėtingais.

Sugalvojami sudėtingo poilsio būdai. Norvegijos intelektualaus kino savaitė, kelionė į Indiją į sąmoningų sapnų retritą… Dešimties dienų meditacija su žymiu guru… Ir pamirštame, kad jei jau padirbėjome galva, tai reikia paprasčiausių dalykų, kad pailsėtume: pasivaikščioti gryname ore, užsiimti mėgiama veikla – rankdarbiais, sodo darbais… Taip, aš lankiausi norvegiško intelektualaus filmo savaitėje, ir tai buvo įdomu! Bet pailsėjau aš namuose, siuvinėdama kryželiu.

Mes nuolat galvojame apie tai, kaip geriau vystytis dvasiškai, tačiau pamirštame, kad dvasingumas ne Indijoje, ne sudėtingoje meditacijoje ir ne intelektualiame kine. Dvasingumas – tai sąmoningumas paprastuose dalykuose. Kai aš tiesiog ruošiu vakarienę, su meile galvodama apie namiškius. Kai aš tiesiog tvarkausi namuose. Kai aš tiesiog siuvinėju kryželiu arba tiesiog uždegu žvakes vakare.

Man asmeniškai magija yra tame, kad aš tiesiog žiūriu į mėnulį ir matau jo grožį, ir tam nereikia sudėtingų žodžių ar rankų mostų. Aš mielai nuvažiuosiu į retritą Indijoje, bet nesu tikra, kad ten aš atrasiu daugiau dvasingumo, nei močiutės pasakojime apie vaikystę kaime. O mintys, kurios ateina plaunant indus, kartais daug naudingesnės, nei ilgalaikės meditacijos.

“Dievas gyvuoja smulkmenose“ – sakė Gustavas Floberas. O aš pridursiu: Dievas gyvuoja paprastume. Ten, kur paprasta, ten, kur tylu, ir ten, kur dirbama rankomis, gyvena dvasingumas. Nepamirškime paprastų dalykų. Jie daug svarbesni už sudėtingus.

Padėka nežinomai autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Miniatiūros

************

Nelaukite iš žmonių tų jausmų ir poelgių, kurių jie nesugeba arba negali atlikti.

Jūs galite metų metus laukti, kol obelis užaugins vyšnias, bet to nebus. Jūs puikiai suprantate, kad neverta laukti tokio stebuklo – jums tiesiog reikia surasti savąjį vyšnios medį.

Dž. Krišnamurti

************

Kai kurios durys neatsidarė, nes buvo ne jums skirtos. Kai kurie žmonės išėjo iš jūsų gyvenimo, nes atėjo trumpam, o ne visam gyvenimui.

Norai neišsipildė, nes tam dar neatėjo laikas. Galimybės nepilnai išnaudotos, nes reikėjo ir tokios patirties, ne tik sėkmės… Viskam savo laikas.

Venestianas

************

Sunkiu metu visi žmonės kaip ant delno… Visos apnašos nubyra. Kaukės nukrenta.

Ir staiga pamatai: už gėlės slepiasi dilgėlė, už paukštuko – rupūžė, o už šypsenų – bailiai ir egoistai.

Bet ir Tikruosius matai. Jie visada tokie buvo: padorūs, jautrūs, geranoriški, be lašo pykčio ir abejingumo – Tikri Žmonės.

Tokių žmonių dėka ir laikosi pasaulis.

Autorius nežinomas

************

Jei tik žinotume, kaip sunkiai ir kaip ilgai kai kuriems žmonėms pavyksta susigrąžinti vidinę ramybę, tuomet suprastume, kodėl jie taip ryžtingai atsiriboja nuo bet kokio negatyvumo ir taip kruopščiai renkasi, ką įsileisti į savo gyvenimą…

N. Forniak

************

O juk iš tiesų Tu niekada nesikeitei…

Tiesiog Tu vis daugiau tampi Savimi. Tu ieškojai Gyvenimo Prasmės, o pasirodo, tu ėjai į Save, pakeliui nusimesdamas tai, kas netikra, nereikalinga, primesta, ne Tavo…

Visi keliai veda į Save. Save Tikrąjį.

S. Seov

************

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, koks bus pasaulis po valandos ar po akimirkos… Ar bus jis geresnis nuo dar vieno gero žodžio, dar vienos ištiestos pagalbos rankos? Ar bus šviesesnis nuo meilės, draugystės, kūrybinio polėkio? Nuo tavo arba mano džiaugsmo būsenos?

Ką mes siunčiame pasauliui?

Tit Nat Chan

************

Saugokime savo vidinę Šviesą – tai gyva mūsų širdžių šilumos liepsna, kurią palaikome, dalindami vieni kitiems. Dalindamiesi mes panašūs į žydintį sodą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Atsiliepti gyvenimui

Patiko atsitiktinai nugirsta frazė: “atsiliepti gyvenimui“. Tai reiškia išnaudoti visus jo pateiktus šansus, galimybes ir laiku reaguoti į pokyčius.

Reiškia jaustis maksimaliai gyvu rytais. Pabusti kiekvieną rytą atsinaujinus, godžiai įkvėpti deguonį, tarsi pirmą kartą. Vakarykščio tavęs jau nėra.

Būti pasiruošusiam permainoms. Būti lanksčiu asmeninėse transformacijose, kol jos nenubloškė tavęs, neklausdamos, nori tu to ar ne.

Negadinti skonio pigiais pakaitalais, nesvarbu, santykiai tai ar daiktai. Būti nuoširdžiu ir atviru. Būti stipriu ir kartais pažeidžiamu. Tame yra tam tikra jėga ir resursas. Tai normalu.

Iškelti į prioritetus savo vertybes ir ketinimus, o ne socialinius statusus ir vaidmenis. Jei juos panaikintų, kas beliktų iš tavęs?

Patirti įvairius jausmų spektrus ir stebėti save juose. Nors kartą atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, kas vyksta tavyje.

Mylėti visą gyvybę ir pačio gyvenimo tėkmę. Įsilieti į jo srautą.

Kai gyvenimas bučiuoja tave – tai juntama. Mėgaukis.

Juk viskas taip greitai keičiasi.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pirmiausiai pasakykime sau

Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…

“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“.  Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…

“Branginkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir branginkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir netvarkingas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia branginti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.

“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“

Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prisiminti save

“Atrasti save“ … – iš tiesų tai veikia visai ne taip.

Jūs – ne popierinė kupiūra, atsitiktinai atrasta žieminio palto kišenėje.

Jūs nepamesti.

Jūsų aukštesnysis “Aš“ visada buvo ir yra jumyse po kultūriniais reikalavimais, kitų žmonių nuomone, klaidingomis išvadomis, kurias jūs padarėte vaikystėje ir būdami suaugę, ir kurios tapo įsitikinimu apie tai, kas jūs esate.

“Atrasti save“ – iš tiesų reiškia sugrįžti į save.

Reiškia – suprasti save, atrasti save.., prisiminti – kuo jūs buvote prieš tai, kai pasaulis “paėmė jus į savo rankas“…

Mintys iš Dolores Kenon kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viena iš priežasčių…

Kartais žmogaus agresija – tai jo nerealizuoto potencialo išraiška. Ši agresija įvairiomis formomis gali būti nukreipta į aplinką, į kitus žmones, į pasaulį, bet iš esmės – tai besiveržianti iš vidaus neįsisavinta asmeninė jėga.

Užslopinta viduje, ji primena apie save kaip tik gali: kūno simptomatika, augančiu nerimu, tarsi niekaip negali rasti sau vietos, nusivylimu, bejėgiškumu, liūdesiu, ilgesiu…

Taip, to jausmo, to savęs tikrojo ilgesio – gyvo, kūrybingo, laisvo, gyvenančio pagal širdies balsą, pagal sąžinę ir tiesą – to jausmo su niekuo nesupainiosi… 

Ypač jei žinai ir prisimeni save tikrąjį – šio pergyvenimo niekaip neištrinsi ir neišbrauksi, jis persmelkia kiaurai. Ir tuos, kas nešiojasi savyje tą vidinę ugnį, atpažįsti kaipmat iš jų žvilgsnio, iš rusenančių liepsnelių akyse.

O dar štai toks visiems pažįstamas pojūtis, kai viskas (ne kažkas, o apskritai viskas…) tavo gyvenime NE TAIP… Būtent tai – vienas iš ryškiausių indikatorių ir liudijimų apie tai, kad neišreiški savo vidinės prigimties, savo sielos ir dvasios gylio-aukščio-platumos.

Ir tuomet išorinis pasaulis – tik vidinio pasaulio, tavo vidinės nelaisvės projekcija… o visa agresija, sklindanti į išorę – tik skausmo ir liūdesio forma dėl savo nelaisvės, dėl to, kas tavyje dar neišskleista ir neišreikšta.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !