Pažvelkime tiesiai į šią iliuziją ir supraskime pagaliau, kad VISI MES ESAME VIENA.
Žmonija ir visas Gyvenimas – tai vientisas laukas. Visa tai yra viena. Todėl nėra nieko, kas gali būti aukščiau kažko, ir nėra nieko, aukščiau ko galima būti.
Tai svarbiausia tiesa, kurios moko Gyvenimas.
Argi tulpė svarbesnė už rožę? Argi kalnai gražesni už jūrą?
O kuri snaigė pati nuostabiausia? Juk visos jos nuostabios, o visos kartu jos sukuria nepakartojamą, širdį virpinantį reginį…
O paskui jos tirpsta, susiliedamos viena su kita, tačiau jos niekur neišnyksta, bet tiesiog keičia formą. Ir jos tai daro daugybę kartų: pereina iš kietos būsenos į skystą, iš skystos virsta garais ir paskui vėl sugrįžta nuostabaus grožio snaigių pavidalu.
Tai ir yra Gyvenimas: sąveika, apykaita, virsmas…
Tai ir esame MES.
Ir kai išnyksta iliuzinis „ego” – išnyksta visi pranašumo miražai ir visa su tuo susijusi kančia. Atsiskyrimas nuo Visumos – visada kančia ir skausmas.
Vienybė, bendrumo pojūtis – tai visada pilnatvė, būties džiaugsmas ir harmonija.
VISI MES ESAME VIENA. Tai taps mūsų gyvenimu, kai išmoksime pamatyti kiekvieno žmogaus vidinį grožį ir unikalumą.
Ir nors mes esame skirtingi – kaip gėlės ar snaigės – tačiau kai tik atsisakome egoizmo, mes pradedame veikti išvien, ir tada išnyksta pranašumo iliuzija.
Tuomet MES TAMPAME VIENINGI, o iš mūsų „skirtingumo” gimsta nuostabi ĮVAIROVĖS VIENYBĖ.
Padėka autoriui! Pagal N. D. Walsch alegoriją, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Atsiskyrimas nuo bandos irgi, kažkuria prasme, kančia ir skausmas, tačiau taip gali suvokti esantis visumos dalis.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveiki, Algirdai!
Dabar labai skatinamas atsiskyrimas: „Tu niekam nieko neprivalai”, „Neleisk niekam peržengti savo asmeninių ribų”, ir panašiai. Todėl ir atsirado susvetimėjimas, priešiškumas net tarp artimų žmonių, šeimose vyksta susireikšminusiųjų kovos. Bet kaip beteisintų atsiskyrimą, žmogus niekada nesijaus gerai atsiskyręs, nes, iš tiesų – mes esame visumos dalys ir mums gyvybiškai reikalingas bendravimas, bendradarbiavimas, bendri tikslai tos visumos gerovei.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Tai aš ir rašau, kad yra skirtumas tarp atsiskyrimo nuo bandos ir atsiskyrimo nuo visumos. O straipsnis labai geras, gražus. Beje, atsiskyrėliai labai puikiai suvokia kaip viskas yra susiję ir tai kad jie yra visumos dalis, kaip tik dėl to, kad jie atsiskyrė ne nuo visumos, o susiliejo su ja, tai yra, pilnai suvokė esantys joje. Tik vienumoje galima suvokti esant visumos dalimi arba tiksliau esant visuma. Jeigu ką nors gąsdina žodis atsiskyrėlis arba patys atsiskyrėliai-neišsigąskit, kai tokių atsiskyrėlių bus daug, jie jau nebus atsiskyrėliai 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Algirdai, aš taip ir supratau, man įdomūs jūsų komentarai, nes mes su jumis nesiginčijame, o tiesiog papildome, parašome kiekvienas savo matymą.
Aš manau, kad dažniausiai žmonės atsiskiria ne nuo žmonių, o nuo sistemos, nes pavargsta nuo įtampos, juk neretai žmonės patys to nesuvokdami palaiko sistemą per tuos visus elgesio šablonus, o tai vargina.
O kad atsiskyrimas padeda daug ką suprasti, tai tiesa. Žinoma, smagiausia būti su bendraminčiais, bet ne visada taip gaunasi…
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
„Žinoma, smagiausia būti su bendraminčiais, bet ne visada taip gaunasi…” Parašysiu savais žodžiais ką kažkada seniai perskaičiau. Nepamenu kur, gal komentaruose kažkas surado panašiai mąstantį žmogų ir pasiskundė: o kodėl taip sunku rasti panašiai mąstančių žmonių, kodėl tokių nėra ten kur aš gyvenu, juk būtų taip malonu bent vieną tokį sutikti ir pabendrauti? Kodėl mane supa tie kurie manęs nesupranta? Sekė atsakymas: jeigu visi ar dauguma mūsų būtų kartu, aišku, būtų smagu, tačiau mūsų mintis girdėtume tik mes patys. Jeigu jūs esate ten kur esate tai ne atsitiktinumas, reiškia jums reikia ten būti. Galbūt mes išbarstyti po pasaulį ne šiaip sau.
Jaučiu, kad dabar nuo panašiai mąstančių mes jau ne taip ir toli 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Girdėjau tokią nuomonę, tame turbūt yra logikos: matyt, kad palaikytų energijų balansą, bendraminčiai, tarsi tos ryšio antenos, turi būti vieni nuo kitų tam tikru atstumu 🙂 . Ir patirtis parodė, kad mes iš tiesų esame ten, kur turime tam tikru metu būti.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas rytas, dėkoju už straipsnius ir už dialogus, labai gera skaityti❤️
Dėl vietos kurioje turime būti, labai suvirpino, visad traukė kitur, net į kitą šalį bet niekaip negaliu išvykti, tarsi kas laiko, ir kildavo toks jausmas, o gal turiu čia būti? Dabar skaitau Jus ir prisiminiau savo būseną. Kas įdomiausia, iš didelio noro, nepavyko mieste sukurti stiprių draugysčių, apie kurias svajoju, nors dėtos didelės pastangos, visi artimi kažkur toli.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas rytas!
Lygiai taip pat, kaip ir Jus, vienu metu traukė išvykti, bent jau aplankyti išvykusius draugus. Tam ir dokumentus paruošiau, ir noras buvo didžiulis, bet… visąlaik kažkas „netikėtai” sutrukdydavo. Niekaip negalėjau sau šito paaiškinti. O paskui ir suvokimas atėjo, ir kartu – ramybė: mes esame ten, kur turime būti. Kaip viename apsakyme „Gėlės ir bitės” https://ruvi.lt/2017/04/07/geles-ir-bites/ …
Supratau, kad reikia laiku pastebėti „uždarytas duris” ir laiku sustoti 🙂 .
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labai artima, vadinasi viskas vyksta ne šeip sau. Dėkoju už nuorodą, labai taikliai apibūdinta❤️
PatinkaPatinka