Kartais žmogaus agresija – tai jo nerealizuoto potencialo išraiška. Ši agresija įvairiomis formomis gali būti nukreipta į aplinką, į kitus žmones, į pasaulį, bet iš esmės – tai besiveržianti iš vidaus neįsisavinta asmeninė jėga.
Užslopinta viduje, ji primena apie save kaip tik gali: kūno simptomatika, augančiu nerimu, tarsi niekaip negali rasti sau vietos, nusivylimu, bejėgiškumu, liūdesiu, ilgesiu…
Taip, to jausmo, to savęs tikrojo ilgesio – gyvo, kūrybingo, laisvo, gyvenančio pagal širdies balsą, pagal sąžinę ir tiesą – to jausmo su niekuo nesupainiosi…
Ypač jei žinai ir prisimeni save tikrąjį – šio pergyvenimo niekaip neištrinsi ir neišbrauksi, jis persmelkia kiaurai. Ir tuos, kas nešiojasi savyje tą vidinę ugnį, atpažįsti kaipmat iš jų žvilgsnio, iš rusenančių liepsnelių akyse.
O dar štai toks visiems pažįstamas pojūtis, kai viskas (ne kažkas, o apskritai viskas…) tavo gyvenime NE TAIP… Būtent tai – vienas iš ryškiausių indikatorių ir liudijimų apie tai, kad neišreiški savo vidinės prigimties, savo sielos ir dvasios gylio-aukščio-platumos.
Ir tuomet išorinis pasaulis – tik vidinio pasaulio, tavo vidinės nelaisvės projekcija… o visa agresija, sklindanti į išorę – tik skausmo ir liūdesio forma dėl savo nelaisvės, dėl to, kas tavyje dar neišskleista ir neišreikšta.
Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 