Žmonės-saulėgrąžos

Kartais saulės šviesą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Žinome, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąžos, pasisukame į jos spindulius, sušylame jų glėbyje, nusiraminame, nutylame. Viskas tvarkoje, kai ji šviečia.

Bet kas, jei saulę netikėtai užtemdo debesys? Ir jau dieną, antrą, nėra taip ilgai lauktos šviesos, įprastos šilumos, nėra orientyro. Ir štai jau savaitė, dvi, trys. Debesys, debesys, lietus, tamsu, apsiniaukę… O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos lašais, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: tuoj-tuoj sulūšiu? 

O saulė ir pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – maža saulutė. Dabar atėjo laikas išmokti dalintis savo sukaupta vidine šviesa su kitais.“

Apsižvalgyk aplinkui, pažiūrėk į saulėgrąžų laukus. Yra saulė – jos pasisuka į ją, linkčioja jai, godžiai sugeria Visatos meilę. O apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, atsigauna – todėl kad vieningos. Ne tik savimi rūpinasi, bet ir keičiasi tarpusavyje gerumu.

Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, bet todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes sužinotume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį.

Išmoktume gyventi širdimi.

Atsigręžtume vienas į kitą, padovanotume vienas kitam sielos šviesą, šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, nuoširdų apkabinimą, palaikymą, reikiamą pagalbą.

Ir taptume saulute. Saulutėmis. 

Sulauktume, kada vėl bus šviesu Žemėje.

Patvirtintume, kad išmokome.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jam reikalinga tavo meilė

Lengva mylėti pasaulį, kai tavo aplinkoje viskas nuostabu. Lengva atsakyti tuo pačiu į jo išorinę ramybę, gerovę ir didingumą.

Tačiau būna laikai, kai tau atrodo, jog visas tave supantis pasaulis tiesiog išsikraustė iš proto, ir jis visai neieško būdų kažką tau paaiškinti, sukeldamas baimę, neviltį ir neapykantą.

Žinai, kaip tik tokiais būties momentais pasaulis yra bejėgis, ir labiausiai už viską jam reikalingi tavo palaikymas ir tavo meilė.

Būtent tavo. Meilė, nežiūrint į nieką, meilė-atjauta, meilė-didžiadvasiškumas, meilė-supratimas, meilė-paguoda.

Pabandyk, ir tu sužinosi, kad tokia meilė gali kurti stebuklus.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes tai galime

Pasaulis nėra paprastas…

Kartais jis toks nepaprastas, kad sudėtinga išlikti žmogumi. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.

Jūs bandote pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs prarandate darbą, pinigus, draugus, tikėjimą ir meilę.

Jūs matote siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs pilnai užsidarote savyje.

Kartas mus visus apgaubia tamsa. Mums reikalinga šviesa, bet mes niekaip jos nerandame.

Tačiau kas, jei Jūs ir Esate – Šviesa? Kas, jei jūs galite tapti Šviesos šaltiniu?

Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau Šviesa?

Žinoma, aš negaliu įtakoti klimato kaitos, sustabdyti karų, pakeisti žmones. Bet aš galiu paveikti tuos, ką sutinku gyvenime, net jei mes nepažįstami. 

Mano elgesys turi reikšmę, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. “Užkrečiami“ liūdesys ir baimė, bet lygiai taip pat galima “užsikrėsti“ gerumu ir supratingumu.

Kiekvienas iš mūsų turi didelę įtakos jėgą, apie kurią dažnai net nežinome.

Kuo mes su jumis bebūtume, kaip mus beįtrauktų kasdieniniai rūpesčiai, aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti dalelę Pasaulio…

Padėka autorei! Pagal Liz Gilbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mokykis matyti gėrį

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:

– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.

Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.

Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:

– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus.

Mokinys sutriko ir atsakė:

– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!

Į tai mokytojas atsakė:

– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.

Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa.

Tuomet Mokytojas tęsė:

– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik blogio, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi, bet… niekada nepastebėsi nieko gero.

Mokinys paprieštaravo:

– Bet aš maniau, kad verčiau laukti iš gyvenimo blogiausio, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…

– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu nepastebi gyvenime viso to gėrio, kuris jame iš tiesų yra. O nusiteikęs gėriui tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas! Todėl – mokykis matyti gėrį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, tėti, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Juk turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Taip, dukrele, mes nesėdėjome visą dieną prie kompiuterio, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, o imunitetą stiprino liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso…

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Tėvai nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo. Mes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus visada kažkuo vaišino. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Tėvas pagalvojo ir pridūrė:

– Sutinku, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs… Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, jis buvo gyvas ir tiesioginis! Ir to nepakeis jokios technologijos. Supranti, dukrele, mūsų vaikystė tiesiog buvo kitokia…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Geranoriškumas ir abipusė pagarba

Tai jaunos mokytojos pasakojimas iš jos patirties, kuris buvo paskelbtas internete prieš keletą metų. Autorius, deja, nežinomas.

Jau metus aš dirbu fizikos mokytoja nedidelio miestelio mokykloje, ir jau galiu padaryti išvadas iš savo darbo patirties.

Kai atėjau į mokyklą, nuolat girdėjau mokytojus kalbant, kad vaikai dabar sunkūs, nesuvaldomi, “na, tiesiog kažkoks košmaras“… O viena iš mano kolegių man tiesiai pasakė: “Jei rasi geresnį darbą, bėk iš čia, nes net neįsivaizduoji, su kuo mes čia susiduriame“.

Bet tai netiesa! Vaikai yra vaikai, tiesiog dabar jie kitokie – jie nori dialogo, bendravimo, svarstymų ir įrodymų visko, ką mokytojai jiems sako. Jie nenori mašinalaus žinių kalimo, jiems tai neįdomu.

Vaikai nori atsakymų į iškylančius klausimus pamokų metu, nori praktinio žinių pritaikymo pavyzdžių. Gaila, kad mokytojai dažnai to nenori priimti, jie nori paklusnių, nuspėjamų, tyliai vykdančių užduotis vaikų.

Mano dėstymo metodas labai paprastas – leisti vaikams kalbėti ir klausyti, ką jie sako. Leisti jiems abejoti tuo, kas parašyta vadovėlyje, leisti suklysti, o paskui kartu išsiaiškinti klaidas. Išmokyti mąstyti ir netikėti aklai tuo, kas sakoma – tik taip mes išugdysime vaikus, kurie mąsto kūrybingai.

Mokytojas – žinių laidininkas ir skleidėjas, kuris įdomiai ir suprantamai pateikia informaciją vaikams. Mokytojas – ne idealus asmuo, kuris viską žino geriausiai, jis turi būti atviras geranoriškam dialogui su vaikais, o esant reikalui – gebėti pripažinti savo klaidas.

Taip ne kartą yra nutikę ir man – kartais praleisdavau kokią raidę žodyje ar per skubėjimą nepadėdavau kablelio sakinyje. Ir kai vaikai nurodydavo mano klaidas, aš jas ištaisydavau ir atsakydavau: “Sutinku, ačiū, kad pastebėjote.“

Štai ką reiškia girdėti vaikus ir priimti jų pastabas. Kai ramiai į tai reaguojate, tarp jūsų ir vaikų užsimezga geranoriškas tarpusavio ryšys ir pagarba, o mokymosi procesas vyksta be spaudimo ir įtampos.

Ir dar aš stengiuosi pastebėti tai, kas svarbu vaikams – ne tik pagirti už žingeidumą ar pažangą moksle, bet ir pamatyti naują vaiko šukuoseną ar pagirti kuklios mergaitės apsirengimą. Juk geranoriškame bendravime svarbi kiekviena smulkmena…

Jaučiu atsakomybę ir už tai, kaip aš atrodau mokykloje – žinau, kad šimtai mergaičių kasdien žiūri į mane. Į mokyklą rengiuosi klasikiniais rūbais ir santūriai – tai taip pat auklėjimas savo pavyzdžiu, ugdantis skonį bei išvaizdos ir vietos, į kurią einame, atitikimo suvokimą.

Darbe su vaikais laikausi dar vienos svarbios taisyklės – aš niekada nesakau mokinio pažymio visai klasei girdint. Aš nelyginu vaikų vieno su kitu, nes žinau, kad būtent palyginimai – skirstymai į gerus ir blogus, pažangius ir atsilikusius, sukelia depresijas ir kompleksus  vaikams.

Pažymys – tai tik vaiko žinių, pamokų dinamikos įvertinimas. Koks tas pažymys – priklauso ne tik nuo mokinio, bet ir didele dalimi – nuo mokytojo, nuo to, kaip jis organizuoja mokymosi procesą, kokius santykius sukuria su vaikais.

Nors… ir viešą pagyrimą taikau labai dažnai.., tai ta pati taisyklė: pastebėti tai, kas vaikams svarbu.

Ir dar – o tai svarbiausia! – mylėkime ne tik savo specialybę, bet ir vaikus. Tuomet mokykla vaikams bus ne nemaloni prievolė, o šviesos ir žmoniškumo kalvė. Juk mokytojų rankose – ne tik vaikų, bet ir viso pasaulio ateitis…

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

Sveikinimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus – smagaus susitikimo su draugais, išminties ir geranoriškumo, žingeidumo ir kūrybingumo 🙂 !