Eiti, sekant širdies kompasu, kur jis bevestų. Tai geriausias kelias, kurį aš žinau. Nesvarbu, bus rezultatas toks, kokio tikiesi, ar visai kitoks.
Tu žinai, kad tai tavo pasirinkimas – tyras ir sąmoningas. Ir net jei viskas pasisuka ne taip, kaip galvojai, laikui bėgant tu pamatysi tame ir gerovę, ir prasmę.
Klausytis širdies – tai reiškia turėti stiprų ryšį su savimi, su siela, su savo aukštesniuoju Aš. Tuomet širdies balsas ypatingai aiškus ir ryškus. Ir tu judi savo kryptimi, lengvai aplenkdamas kliūtis “taip reikia“, “taip priimta“, “ turi atitikti“, “privalai“…
Jei širdyje – meilė, tuomet tavo laivas plaukia pagal meilės kompasą. Tai reiškia, kad visi sprendimai, visi pasirinkimai daromi iš meilės.
Tu gali nepateisinti kažkieno lūkesčių, gali nuliūdinti. Bet kiti juk taip pat mokosi savo pamokas, tame tarpe ir su tavimi. Tai, žinoma, nemalonu – kažką nuliūdinti. Bet būti drauge, kai laikas išeiti, arba padaryti žmogui “paslaugą“, pasiėmus jo atsakomybę ant savo pečių – tai žymiai blogiau abiems pusėms.
“Ego“ visada turės abejonių. Ypač tuomet, kai širdis paprašo žengti ryžtingą žingsnį į nežinią, palikus nuošalyje įprastą ir patogų gyvenimą.
Abejonės, baimė – tai įprasta reakcija. Svarbu nežiūrint į nieką eiti savo maršrutu, sekant savo širdies kompasu.
Tuk-tuk… Tuk-tuk-tuk… Kaip Morzės abėcėlė. Atidžiai klausai… Ir eini…
Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 