Vakar mane aplankė laimė.
Ji buvo pasidabinusi rudeniu, kvepėjo spalvotais lietumis ir kažkodėl – meduoliais.
Mes sėdėjome virtuvėje, aš vaišinau ją karšta arbata, o ji pagardindavo ją rugpjūtyje sudžiovintais kvapniais žvaigždžių žiedlapiais. Paskui ji atsisėdo ant palangės ir tyliai uždainavo.
Ji dainavo apie tai, kas tyra, svarbu, mylima; apie tai, kas tyliai gyvena širdyje ir sušvelnina rankas; ji dainavo apie žmonių juoką, kuris panašus į šiltą gintarinį vėją ir apie šlapius nuo rasos lašelių takelius, vedančius į tai, ko kiekvienas ieško. Mes praleidome kartu visą naktį.
Ji nutūpdavo paukšteliu ant peties arba guldavosi ant kelių minkšta murkiančia kate. O ryte susiruošė į kelionę, atsiprašė ir žadėjo būtinai užsukti pavakaroti, paskui užsimetė ant liaunų petukų vaikiškais sapnais nuspalvintą vaivorykštę ir išskrido pro duris.
Bet aš džiaugiuosi, nes atsigręžusi ant slenksčio, ji pasakė, kad eina pas tave.
Pasitik ją.
Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 