Kartais saulės šviesą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Žinome, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąžos, pasisukame į jos spindulius, sušylame jų glėbyje, nusiraminame, nutylame. Viskas tvarkoje, kai ji šviečia.
Bet kas, jei saulę netikėtai užtemdo debesys? Ir jau dieną, antrą, nėra taip ilgai lauktos šviesos, įprastos šilumos, nėra orientyro. Ir štai jau savaitė, dvi, trys. Debesys, debesys, lietus, tamsu, apsiniaukę… O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos lašais, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: tuoj-tuoj sulūšiu?
O saulė ir pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – maža saulutė. Dabar atėjo laikas išmokti dalintis savo sukaupta vidine šviesa su kitais.“
Apsižvalgyk aplinkui, pažiūrėk į saulėgrąžų laukus. Yra saulė – jos pasisuka į ją, linkčioja jai, godžiai sugeria Visatos meilę. O apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, atsigauna – todėl kad vieningos. Ne tik savimi rūpinasi, bet ir keičiasi tarpusavyje gerumu.
Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, bet todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes sužinotume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį.
Išmoktume gyventi širdimi.
Atsigręžtume vienas į kitą, padovanotume vienas kitam sielos šviesą, šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, nuoširdų apkabinimą, palaikymą, reikiamą pagalbą.
Ir taptume saulute. Saulutėmis.
Sulauktume, kada vėl bus šviesu Žemėje.
Patvirtintume, kad išmokome.
Linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 