Mus visus sieja Gyvenimas

Yra artimi. Yra svetimi.

Yra tie, kas eina šalimais su tavimi gyvenime, nors ir nelabai jį įtakoja, bet yra jame dėl kažkokių priežasčių.

Yra tie, kas labai suartėja su tavimi ir keičia įvykių eigą tavo gyvenimo istorijoje.

Yra ateinantys ir išeinantys. Jie per akimirką palieka pėdsakus tavo sielos dienoraštyje, kai tuo tarpu kiti, metų metais esantys šalia, nepaliečia tavo širdies stygų.

Neįmanoma nuspėti, kas pasiliks su tavimi, nes kartais artimieji paleidžia tavo ranką ant bedugnės krašto, o visai svetimi netikėtai ištiesia savo pagalbos ranką, kad išgelbėtų tave.

Galima eiti vienu keliu, bet žiūrėti į priešingas puses.

Galima eiti skirtingais keliais, bet netikėtai susitikti likimo kryžkelėje.

Ir niekas negali žinoti, kas nutiks po minutės, mėnesio, metų.

Bet, atėję į kito gyvenimą, arba net vos palietę jį – palikite jame tai, kas taps jam švyturiu pačią tamsiausią jo gyvenimo naktį.

Pasilikusi širdyje, ši vos juntama šviesa gali uždegti vilties ugnį būtent tuomet, kai to labiausiai reikės, ir kai atrodys, kad išsigelbėjimo jau nėra iš kur sulaukti.

Būkite geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnumas ir ne yda. Tai pati galingiausia jėga.

Sakykite laiku svarbius žodžius jūsų artimiesiems, juk tie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.

Viskas, kas taip svarbu mūsų sielai, turi būti atlikta laiku. Viskam savo laikas: žodžiui – savo, poelgiui – savo.

Sakykite svarbius žodžius taip pat ir svetimiems žmonėms, galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.

Visi mes keliaujame per šį gyvenimą ir nuolat artimai ar prabėgomis persipiname vieni su kitais.

Ir nepaisant nuomonės, kad žmogus gimė ir yra vienišas gyvenime, aš tvirtinu: jūs niekada nebuvote vieniši, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę. Kiekvienas kitų žmonių prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prisilietimas prie kitų, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.

Būkite dėmesingi, lieskitės rūpestingai.

Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žinai…

Žinai… Tu ne viską žinai…

Pavyzdžiui, apie tai, kad gyvenime nėra juodraščių. Ir tu rašai ne pieštuku, o jau iš karto rašalu.

Kiekvienas žodis ir vidinė tyla jau perskaityta Danguje, o toliau… Toliau klostosi įvykiai arba jų nebuvimas.

Įsivaizduoji? Vienas tavo sprendimas, – ir tavo gyvenimo, tavo dienos, tavo valandos žemėlapis jau pilnai pasikeitė, tu jau kitoje tikrovėje, tu jau su kitais žmonėmis, tavo projektai jau kiti, kitos mintys, pojūčiai, tavo išvaizda kitokia.

Tu renkiesi…Eini variantų erdvės koridoriumi, vaikštinėji alternatyvioje realybėje. Pieši gyvenimą.

Žinai… Tu dar ne viską žinai. Juk tu, tavo būtis ar nebūtis – taip pat kažkieno nupiešta, išsvajota, sugalvota. Tu gyveni kažkieno gyvenimo žemėlapyje, arba, atvirkščiai, išeini iš jo, ir erdvė keičiasi. Tu pakliūni į kitą tikrovę. Ir kartais tam pakanka vos akimirkos, sekundės.

Žinai… Tu ne viską žinai. Vienas tavo žodis – ir žmogui šilta, jis vėl tiki gėriu, vėl tiki, kad išeitis vis tik yra – pati geriausia, kur viskas jau gerai. Kur viskas aprims, susiderins, atsiras, praeis.

Žinai… Tu dar apie save ne viską žinai… Po tavo nepasitikėjimu savimi ir savo jėgomis esi tu – siela – graži, begalinė, amžina. Tu viską gali, viską išmanai, nėra ribų tau-sielai, jei gyveni širdimi. Ir tuomet, būtent tuomet įmanoma tai, kas atrodo neįmanoma. 

Žinai… tu dar ne viską žinai. O ar bus tavo dabartiniai sunkumai taip jau svarbūs po metų? Ar verti jie, tie sunkumai, tavo šiandieninių pergyvenimų? O jei svarbūs, tuomet kaip sužinoti, kaip rasti sprendimus? Kas gali padėti? Žvelgiu į ateitį – patark. Susidraugauk su manimi dabartiniu. Kur aš save matau? Su kuo aš? Kas su manimi? Vardan kokios gerovės tai vyksta?

Žinau… Kad ne viską žinau… Ir būtent tai yra nuostabu, nes kiekvienas toks atradimas visada neįtikėtinas… iki šiurpuliukų ant odos… iki šypsenos, kurios negalima sulaikyti… iki švelnios nuojautos širdyje… iki jaudulio žvilgsnyje… iki gyvybės alsavimo kiekvienoje ląstelėje… iki susiliejimo su kiekviena žolele, lapeliu, su kiekvienu lietaus lašeliu.

Žinai… Tu dar ne viską žinai… Viskas yra daug geriau, neliūdėk… Apkabinu tave…

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sodinti Gerumo sėklas

Kaip rašyti apie kažką gero, kai…

Bet būtent dabar ir svarbu rašyti apie gėrį, mielieji.

Tam, kad primintume sau arba tiems, iš ko tas gėris atimtas, kad yra kasdieniniai stebuklai.

Prisiminkime, kaip:

* plaka širdis, kai apkabiname mylimą žmogų;

* su kokiu pasitikėjimu laikosi už suaugusiojo rankos vaikas;

* kaip melodingai gieda paukščiai rytais;

* kaip mamos kepa pyragus ir kviečia arbatos;

* kaip malonu prižiūrėti kambarinius augalus;

* kaip gardžiai kvepia vasarą troškinys su šviežiais žalumynais;

* kaip džiugina draugų pasiekimai;

* kaip nuoširdžiai juokiasi vaikai;

* kaip nuramina žmonių širdies šiluma;

* kaip kutena padus žolė, kai eini basomis;

* kaip užsidega vakarais žvaigždės.

Sąmoningai pastebėdami gėrį, mes išliekame žmonėmis. Mes jaučiame ir branginame šio pasaulio grožį ir mylime visa širdimi.

Sodinti gerumo sėklas, o ne nekęsti – vienintelis būdas išsaugoti sveiką nuovoką šiame keistame besikeičiančiame pasaulyje.

Mes tai galime.

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne rutina, tai gyvenimas

Rutinoje yra daug dalykų, kurie man patinka.

Pavyzdžiui, anksti keltis, tipenti basomis į virtuvę, užkaisti virdulį. Kol jis užverda, įpilti į puodelį cinamoną. Į tą patį puodelį ir tos pačios rūšies cinamoną, kurį perku jau šešis metus.

Aš apskritai prisirišu prie daiktų, jei jie pagaminti gerai ir kokybiškai, nes neturiu poreikio daiktų įvairovei. Kelios kokybiškos palaidinės, džinsai, megztinis, šilti sausi batai – ir galima ramiai peržiemoti.

Paprasti daiktai – paprastas naudojimas. Kaip ir geri žmonės – visada paprasti bendravime.

Na, o jau maisto gaminimą galima būtų pavadinti nesibaigiančia rutina… Bet, iš kitos pusės – kaip tai ramina.. Plauki sąmonės srautu pagal mėgiamą melodiją, pjaustai kopūstą, smulkini česnaką, šildai burnoje užšaldytą braškę – ir virtuvė prisipildo aromatais, kurie greitai pasklinda po visus namus.

Ir aš tikrai tikiu, kad namuose, kur su meile gaminamas maistas, negali būti nieko blogo. Ir apskritai, virtuvės rutina – mano mylimiausia…

Kaip ir maisto produktų pirkimas. Parduotuvėje duonos skyriuje – pats nuostabiausias kvapas pasaulyje! Ten galima gyventi – tarp tų visų karštų traškių plutelių, šiltų šonų ir kvapnių pabarstų. Galėčiau visą dieną išbūti būtent duonos kepyklėlėje.

Taip, ko gero, aš iš tiesų mėgstu rutiną: rinkti drabužius skalbimui, statyti avalynę nakčiai į džiovyklą, plauti indus… Indų plovimas – puiki meditacinė praktika: man patinka matyti, kaip nešvarus virsta švariu, šlapias – sausu, šaltas – šiltu…

Paprasti veiksmai leidžia įsiaudrinusiam protui nusiraminti, o karštligiškai klaidžiojančioms mintims – sustoti.

Todėl kad kai esi namuose – tu esi pačioje saugiausioje, pačioje jaukiausioje vietoje šioje Žemėje, kur kiekvienas daiktas tau ir viskas iki smulkmenų sava.

Todėl kažkuria prasme tai ypatingas džiaugsmas – susitvarkyti savo namuose. Ir tai ne prievartinė generalinė tvarka kartą per metus, o tvarkos palaikymas su nuoširdžiu dėkingumu tai vietai, kurioje tu gyveni.

Ten, kur aš gyvenu, nėra atsitiktinių daiktų. Man miela kiekviena lėkštė, prisimenu, iš kur ji, žinau, kodėl pasirinkau būtent ją. Visi daiktai reikalingi ir savo vietose.

Rutina galima pavadinti viską – ir savo jaukios erdvės, ir nuoširdžių santykių kūrimą. Tačiau ne buitis griauna meilę, o klastinga iliuzija, kad “gyvenimas – tai nuolatinis karnavalas“…

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tai, kas tikrai tavo…

Kartą aš išgirdau paprastus žodžius, kurie apvertė visas prasmes manyje: “Na, nereikia man geresnio! Aš noriu tik šito.“

Žmogus įdomiai sukurtas. Jis stebėtinai tiksliai suranda savo. Savo šlepetes, gėrimus, muziką, savo žmogų. Ir jei jam jauku su šiomis keistomis šlepetėmis, tai… galima, žinoma, pasiūlyti jam tūkstantį ir vieną variantą… jis pažiūrės. Susidomės arba ne. Kažką gal net pasimatuos, bet paskui apsiaus savo mėgiamas. 

Ir kai pasibaigs arbata, jis peržvelgs įvairias ryškias pakuotes, bet nusipirks pakelį su bergamotu. Todėl kad šis skonis primena vaikystę: stalas virtuvėje, apšviestas gelsva lempa, sumuštiniai su sūriu prieš mokyklą… ir pirmoji meilė… ir kai apima slegiantis liūdesys, tuomet galima vietoje kavos išgerti prisiminimų puodelį su tam tikru skoniu, ir geriau nebūna. Negali būti geriau. 

Muzika, nuo kurios viduje plūsta banga po bangos. Kiekvieną kartą. Visada. Ištraukia iš lipnios apatijos, lyg iš klijų statinės. Ir savas žmogus. Neidealus išoriškai, su sudėtingu charakteriu ir neteisingais poelgiais, bet tik jis. Tik jis. 

O viską, kas jūsų manymu geriau – pasiimkite ir neškitės… kartu su šlepetėmis, svetima muzika ir naudinga žalia arbata…

…Nereikia gerinti savęs dėl kitų. Jei norite, gerinkite save dėl savęs, ir atminkite, kad yra žmonės, kurie nori būti tik su jumis.

…Su jumis… Tik su jumis… Su tokiu, koks esate…! Su visais jūsų prisiminimais, atšalusia arbata puodelyje ir jūsų įpročiu vaikščioti basomis… nes nemėgstate nešioti šlepečių…

Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dar vasara

Rugpjūtis. Kelias į rudenį. Oras kvepia medumi ir prisiminimais. Tu stovi tarp vasaros ir rudens, su savo dėmės nuo aviečių ant sarafano istorija, žvaigždžių švytėjimu ant tako, ir žiūri akimis, kuriose atsispindi vasaros rytas… ir dabar visa tai gyvena tavyje.

Rugpjūtis – dar vasara. Rugpjūtis – beveik ruduo.

Ir tu renkiesi, kaip jį pragyventi. Kepti obuolių pyragus, pabusti su saulėtekiu rūke ir apsigaubti vėsiu rytu, lyg dideliu vilnoniu pledu. Užvirti arbatą su cinamonu, vakarais sėdėti prie lango ir po truputį nusiteikti rudeniui.

Arba ir toliau rašyti istoriją apie vasarą. Puoštis karštomis saulėtomis dienomis ir pasitikti žvaigždėtas naktis. Jau ne vasariškai vėsias, tamsias, su… rudens prieskoniu.

Ruduo… Iki tam tikro laiko negalvoji apie jį, paslapčiomis slepi pirmąjį geltoną klevo lapelį tarp knygos puslapių, nepastebi, kaip tarsi savaime vakarais ant krėslo atsiranda pledas iš spintos… oras prisipildo kažkokiu ypatingu paslaptingumu.

Rugpjūtis – dar vasara.

Rugpjūtis – beveik ruduo.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !