Kartą aš išgirdau paprastus žodžius, kurie apvertė visas prasmes manyje: “Na, nereikia man geresnio! Aš noriu tik šito.“
Žmogus įdomiai sukurtas. Jis stebėtinai tiksliai suranda savo. Savo šlepetes, gėrimus, muziką, savo žmogų. Ir jei jam jauku su šiomis keistomis šlepetėmis, tai… galima, žinoma, pasiūlyti jam tūkstantį ir vieną variantą… jis pažiūrės. Susidomės arba ne. Kažką gal net pasimatuos, bet paskui apsiaus savo mėgiamas.
Ir kai pasibaigs arbata, jis peržvelgs įvairias ryškias pakuotes, bet nusipirks pakelį su bergamotu. Todėl kad šis skonis primena vaikystę: stalas virtuvėje, apšviestas gelsva lempa, sumuštiniai su sūriu prieš mokyklą… ir pirmoji meilė… ir kai apima slegiantis liūdesys, tuomet galima vietoje kavos išgerti prisiminimų puodelį su tam tikru skoniu, ir geriau nebūna. Negali būti geriau.
Muzika, nuo kurios viduje plūsta banga po bangos. Kiekvieną kartą. Visada. Ištraukia iš lipnios apatijos, lyg iš klijų statinės. Ir savas žmogus. Neidealus išoriškai, su sudėtingu charakteriu ir neteisingais poelgiais, bet tik jis. Tik jis.
O viską, kas jūsų manymu geriau – pasiimkite ir neškitės… kartu su šlepetėmis, svetima muzika ir naudinga žalia arbata…
…Nereikia gerinti savęs dėl kitų. Jei norite, gerinkite save dėl savęs, ir atminkite, kad yra žmonės, kurie nori būti tik su jumis.
…Su jumis… Tik su jumis… Su tokiu, koks esate…! Su visais jūsų prisiminimais, atšalusia arbata puodelyje ir jūsų įpročiu vaikščioti basomis… nes nemėgstate nešioti šlepečių…
Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 