Mėnuo: rugpjūčio 2025

Jau kvepia rugsėju

Oras jau kitoks – taip, jau kvepia rugsėju. Rudenėja.

Vakarais mes vis dažniau ištraukiame pledą, dosniai pilame arbatos į patį didžiausią puodelį ir stengiamės būti arčiau vienas kito..

Rudenėja – lėtai, bet užtikrintai. Į mūsų kraštą sugrįžta ruduo. Lengvai paliesdamas auksu medžių viršūnes prie namų, skleisdamas pušų kankorėžių, senų klevų ir prisirpusių krituolių obuolių kvapą.

Ir dangus dabar visai kitoks. Šypsosi kažkokia ypatinga saulėta šviesa – sodria, rausva, auksine. Ir viskas aplink pasidaro jautru, tylu, artima. Rudenėja.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jiems padeda tas pats, kas ir gėlėms

Mane visada žavėjo ir žavi prasikalę pro betoną, asfaltą gėlės, augalai. 

Tokie mažyčiai, švelnūs, bet tokie stiprūs. Kas jiems padeda? Troškimas gyventi? Pasiekti šviesą? Ar viskas kartu?

Aš mačiau ir matau žmones, kurie keliaudami per tamsius, sunkius periodus, pasiekia šviesą. 

Jiems padeda tas pats, kas ir gėlėms. Gyvenimas pagal savo prigimtį – savo širdies balsą.

Gyvenimas pasitikėjime, Tėkmėje. Kai matai, kad jei vienos durys uždarytos, tu į jas nesilauži, bet ieškai atvirų. 

Sąmoningumas – kai matai prasmes, žinai, kad kiekvienoje situacijoje – galimybė ir potencialas.

Atsiremi savyje į tai, kas stipriausia ir patikimiausia. O visa kita – jau proceso eigoje sustiprini, augini.

Augi-augi, ir vieną nuostabų rytą pabundi jau visai kitoje tikrovėje. 

Galingame šviesos sraute.

Ir šypsaisi saulei.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog pasitikėkime

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau kartais mes atsiduriame tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki.

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius.

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje.

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Meilės akimis

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai tu…

Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.

Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.

Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?

Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.

Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.

Būsi šioje tikrovėje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Taip keičiasi mūsų erdvė

Yra toks pastebėjimas: kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jį supantys žmonės.

Jie keičiasi dviem būdais:

– Žmonės, su kuriais jūs susieti tvirtais tarpusavio ryšiais, kurie jus brangina, pradeda keistis todėl, kad keičiatės jūs. Tiesiog todėl, kad nori ir toliau būti su jumis. Tai vyksta nepastebimai ir nesąmoningai.

Tai galima įsivaizduoti kaip metaforą su krumpliaračiais: jei staiga sistemoje vieno krumpliaračio žingsnis pasidarė platesnis tarp dantračių, tuomet ir kiti keičia žingsnį, kad sistema veiktų.

– Žmonės, kurie negalėjo prisiderinti prie jūsų pasikeitusio, nutraukia bendravimą, nes neturi kuo už jūsų “užsikabinti“. Ir ateina tie, kurie randa kažką bendro.

Taip keičiasi mūsų erdvė.

Bet čia yra vieni spąstai: jei jūs keičiatės tam, kad pakeistumėte kitus – jums nieko nesigaus.

Keistis reikia pačiam ir dėl savęs.

Aplinkos pasikeitimai – tai papildomas efektas. Nėra jokios prasmės laukti ir reikalauti, kad keistųsi kiti.

Jei jums kažkas nepatinka kitame žmoguje, tuomet tai jūsų pasirinkimo klausimas – pasilikti su juo artimuose santykiuose ar ne.

Padėka autorei! Pagal Nina Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tokia tikra…

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !