Mėnuo: liepos 2025

Kartais mums tai reikalinga

Būti vienatvėje su savimi – menas.

Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.

Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.

Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.

Tiesiog būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.

Ir jei dabar kažkas išgyvena tokias akimirkas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…

Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasirinkimas ar prisijungimas?

Jei tau sunku nuo tavo minčių, reiškia, ne tu jas renkiesi, bet jos renkasi tave, prisijungdamos prie tavęs automatiškai.

Jei tu pats nesirenki savo minčių, tuomet jos ateina automatiškai iš informacinio lauko. Tave pajungia prie sektorių, kurios atitinka tavo emocijas. Ir kuo toliau – tuo stipriau įtraukia tave į nepageidaujamus scenarijus.

O juk reikia tiesiog suvokti, kad mintys plaukia automatiškai, neatsiklausdamos tavęs – nori tu jas galvoti ar ne. Reikia tai suvokti ir rinktis savas, šviesias mintis.

Ir mokytis Pasirinkti, o ne Prisijungti automatiškai.

Pasirinkti, o ne Prisijungti.

Tau sunku? – Tu prijungtas automatiškai. Tu nesirinkai, tave pasirinko automatiškai. Vietoje tavęs pasirinko.

Nori Gėrio – Rinkis pats. Atjunk autopilotą. Sėskis už vairo.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Įtikinėjimo galia“

Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.

Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.

Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi.

Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!

Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių.

Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.

Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai.

Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.

Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais… Pagaliau mažuma “įrodė“ daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.

O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos“, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais“, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!“

Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir… vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu.

Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir savanaudiški. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems  🙂 !

Draugas

Aš turiu draugą, kuriam patinka būti geru žmogumi.

Jis dovanoja juokingas mielas dovanas, kurių aš nemoku priimti, nesuvokdamas, kad prabėgomis jis išdalina neįkainojamas vertybes, nuo kurių per rankas nubėga šiurpuliukas ir oras pasidaro saldus.

Jis slepia šypseną už žodžių širmos, nepastebėdamas, kaip kuria gražią mažos žmogiškos laimės karalystę kitų širdyse.

Jis slepia veidą nuo įdėmių žvilgsnių, bet laiko atlapą sielą, iš kurios įvairiaspalviais daigais į gyvenimą prasikala įkvėpimo pasauliai.

Aš turiu draugą, kuris moka būti besąlygiška atrama permainingame būties sūkuryje.

Jis nori būti geru žmogumi, bet nepastebi, kad visada tokiu buvo.

Bet svarbu ne tai, kad jis iš tų, kurie niekada neišduos, ne tai, kad aš jam galiu išsipasakoti viską, ir net ne tie sielos turtai ir giluma, kuriuose pasiklydus, jau nesinori išeiti.

Svarbu kitkas: aš turiu draugą, kuris kaip niekas kitas moka būti draugu.

Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems  🙂 !

Artima siela

Kokį švelnumą sugeba pažadinti žmogus, palietęs tavo sielą!

Jis turi kažkokias nematomas savo natas, kurios tinka tavo vidinėms stygoms.

Ir tai sukuria stebuklingą muziką! Jis gali paglostyti neprisiliesdamas. Nuraminti be žodžių tą štormą, kuris kartais čaižo tavo sielą. Vieninteliu žvilgsniu… Tu gaudai jį, akimirksniui nurimsti, o jis jau šnabžda tavyje tyliu balsu, glosto įaudrintas sąmonės bangas… Ir nusistovi štilis.

Tu žiūri jam į akis ir matai visus visatos atspalvius ir pustonius. Jie sugeba akimirksniu keisti pasaulį aplink tave, kurdami nepakartojamą laimės, švelnumo ir nepaprasto vidinio lengvumo paletę.

Ir tu supranti, kaip mažai reiškia tai, kam mes klaidingai suteikiame vertingumą! Ir kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti tavo pasaulį savo tyros sielos spalvomis…

Padėka autorei! Pagal D. Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdies šilumos mums visiems 🙂 !