Būti vienatvėje su savimi – menas.
Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.
Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.
Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.
Tiesiog būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.
Ir jei dabar kažkas išgyvena tokias akimirkas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…
Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 