Arčiau Tikrovės…

Neįsitrauk per daug į proto žaidimus.

Gėlė ant tavo palangės, kuri vysta dėl to, kad tu ją nuolat pamiršti palaistyti, ir tavo mintys apie didingą Visatos meilę, kuria tu pasirengęs apkabinti visą pasaulį, – kas yra tikroviškiau?

Kaip tai keistai beskambėtų, bet vystanti gėlė yra tikroviškesnė, nei visi tavo pamąstymai.

Todėl stenkis dažniau perjungti savo dėmesį į tuos paprastus dalykus, kurie yra tiesiog priešais tave. Tuo metu tu nustosi suktis proto minčių šurmulyje, kokios didingos tos mintys bebūtų, ir atsidursi žingsniu arčiau Tikrovės.

Pagal Judziro esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Savo greičiu

Kad iš tikrųjų pažintum pasaulį, vaikščiok pėsčiomis. Daryk tai taip dažnai, kaip tik gali.

Tavo asmeninis judėjimo greitis suteikia tau unikalią galimybę pasimėgauti gėlės aromatu, paragauti saldaus vaisiaus, kurį tu nuskynei nuo šakos, paglostyti šuniuką arba paspausti ranką draugui.

Tu gali žiūrinėti gyslotą lapą, skaityti seno, kaip pasaulis, medžio žievės hieroglifus, stebėti šurmuliuojančias skruzdėles ant saulės įkaitinto akmens rievių.

Tu gali pajusti savo kvėpavimo vienybę su viskuo, kas palengva, neskubant, juda gyvenimu šalia tavęs, su tavimi ir aplink tave.

Ir visa tai esi tu. Tikrasis.

Senovės graikai vadino kentauru žmogų, kuris beveik niekada nenulipdavo nuo savo žirgo, ir todėl praktiškai suaugo su juo į vieną sudarkytą nenatūralų organizmą. Tačiau žirgo greitumas nesuteikė kentaurui žirgo išminties ir atėmė žmogaus išmintį. Todėl kentaurai garsėjo savo sunkiu charakteriu ir visišku nesaikingumu.

Greičio saikingumas – išminties požymis. Ir, apskritai, visoks saikingumas – tai raktas į išmintį. 

Mes negalime įvaldyti jo, nes nuolat skubame, niekur ilgam nesustojame, lengvai ir greitai perjungiame savo dėmesį nuo vieno dalyko į kitą.

Tuo pačiu neišvengiamai kaupiame aplink save daugybę SVETIMŲ mums dalykų ir daiktų, pažinčių ir ryšių, neužbaigtų arba tuščių reikalų, apgaudinėdami save viltimi, kad kažkada sugrįšime prie jų, kad skirtume jiems nors truputį savo neįkainojamo laiko ir dėmesio.

Bet taip niekada nenutinka, nes mus traukte traukia ne mūsų reikalų ne mūsų greitis.

Kodėl mes bijome būti išmintingais? 

Todėl kad išmintis padaro mus ne tokiais, kaip visi.

Ne kiekvienas gali tam pasiryžti.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tai vidurvasaris…

Liepos viduryje pajunti – kažkas pasikeitė. Tai vos juntamos permainos – jų ir nepastebi vasaros šurmulyje, jei minutėlei nesustoji ankstyvą rytą, neįkvėpi vėsaus oro pilna krūtine ir neįsiklausai, neapžvelgi visko, kas vyksta aplinkui.

Standūs žali lapai nusėti tamsiomis dėmėmis – vyšnios jau seniai prisirpo, uogos iki juodumo subrendo kaitrioje saulutėje. Bitė uoliai darbuojasi, dūzgia paskutiniuose čiobrelio žieduose – koks kvapnus gausis medus! Abrikosai – sunkūs, sukaupę šviesą ir šilumą, auksiniais kamuoliukais žvelgia iš sodrios lapijos.

Ir staiga supranti – vasara greitai atsisveikins iki sekančių metų, palikdama gausias dovanas. Dar kelios karštos dienelės, ir pintinė iki pat viršaus prisipildys raudonais serbentais, sultingomis šilkmedžio uogomis ir standžiais agrastais, iš kurių, tik paliesk – ir ištrykšta saldžiai rūgščios sultys!   

Žengi į šalį nuo takelio – ir po kojomis sušiugžda gelsvas beržo lapas (čia tai bent! Juk dar tik liepos vidurys!), ir vos girdimai sutraška lūždama sausa medžio šakelė.

Sušnara piliarožės krūmas – jau užaugo gerokai virš tavo galvos – ir ore plačiai pasklinda dar tolimo, bet vis artėjančio rudens aromatas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jie jau kuria naują pasaulį

Jautrūs žmonės tampa naujojo pasaulio pagrindu.

Senajame jiems teko išgyvenimo, išlikimo pozicija, nes viskas jiems buvo pernelyg triukšminga, buvo per daug spaudimo, pažeidžiamumo, žiaurumo. Jie giliai jautė svetimą skausmą.

 O dar – jų nesuprato, nepriėmė. Ir net patys artimiausi. “Kažkoks keistas“ – pajuoka, paniekinimas iš bendraamžių…

Ir vėliau – virtinė suaugusiųjų gyvenimo dramų. Todėl kad suaugai, o pasaulį jauti taip, lyg būtum be odos. Ir viskas tau – pernelyg.

Kažkas neišlaikė ir palūžo. Kažkas pasinėrė į neurozes. O kažkas ne tik išgyveno, bet ir gerokai užsigrūdino ir pavertė savo jautrumą vidine jėga.

Ir išmoko džiaugtis savo dideliu jautrumu. Matyti, girdėti, jausti, suvokti ne tik smulkiausias pasaulio detales, bet ir pajusti pačią esmę – garso, paveikslo, informacijos, žmogaus tikrąją esybę.

Ir tuo pačiu išlikti savimi, su savo jausmais. Giliai pergyventi, bet nepasinerti į kito žmogaus kančią, o tiesiog parodyti jam kelią į krantą. 

Gera pažinti save ir laiku sugebėti sau padėti. Kad padėtum tiems, kam reikalingas tavo aktyvus dalyvavimas. Daryti viską su meile ir geriausiai, ką tu gali – čia ir dabar.

Didelio jautrumo žmonės – tai, iš esmės, naujojo laiko magai. Kurie anksčiau turėjo gilų ryšį su kosmosu, visata, Kūrėju. Tik nesąmoningai, to nesuvokdami.

O dabar – absoliučiai sąmoningai. Jie priima informaciją, struktūrizuoja ją ir su meile atiduoda tiems, kas pasiruošęs ją priimti. Paprastai ir suprantamai.

Vis daugiau žmonių dabar kalba apie tai, kad padidėjo jų jautrumas pasauliui, žmonėms. Sustiprėjo intuicija, atsiveria kažkokios ypatingos savybės…

Ir tokių žmonių vis daugiau.

Pasaulis keičiasi, pereina į aukštesnį, į sąmoningą jautrumą – išmintingą, geraširdišką, besąlygiškai mylintį.  Ir tuo pačiu – stiprų ir laisvą.

Jautrumą, kuris gali išsaugoti savo ribas ir duoti ramų, bet galingą atkirtį visiems, kas pabandys purvinais batais užeiti į jo teritoriją. Nors, kaip ir anksčiau, oda plona, bet valia – geležinė.

Tokie žmonės JAU kuria naują pasaulį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pakeisti gyvenimo pagrindą

Mums visiems reikalingas palaikymas. O kritika – tikrai mažiausiai reikalinga.

Tačiau kaip sunku būna nevertinti kitų, nevertinti savęs, nevertinti pasaulio. Juk vadinti tikrovę savo vardais ir – vertinti, teisti – apskritai skirtingi dalykai.

Juk kažkodėl taip paprasta praeiti pro šalį, kai pamatai iškritusį iš lizdo paukščiuką arba motiną, šaukiančią ant savo vaiko, ir taip sunku palaikyti artimą žmogų, pasakyti jam: “Kas benutiktų, aš visada būsiu su tavimi“.

Kodėl mums taip norisi vertinti, teisti artimus žmones, reikšti jiems pretenzijas dėl to, ką jie padarė arba nepadarė?

Tai viso labo mūsų išbujojęs vidinis Kritikas.

Jis jau nuteisė mus pačius, ir dabar persijungė į mūsų artimus ir tolimus žmones.

Ir tik mūsų valioje – leisti jam toliau vešėti, arba – kasdien apvalyti savo sielą, kad išsaugotume pusiausvyrą. Juk niekas negali mūsų valdyti, kol mes sąmoningai ar ne, bet tai leidžiame.

Bet net jei kartais silpnumo ar budrumo praradimo akimirką mes pasiduodame, tačiau mes visada galime atšaukti savo leidimą. Tereikia tik tikėjimo ir nuoširdaus siekio keistis.

Kūrėjas mus sukūrė pagal savo pavidalą, o tai reiškia, kad žmonių rankose yra didžiulė jėga. Belieka tai prisiminti ir patikėti savimi. Kūrėju savyje. Patikėti jėga savyje, kurios mes nežinome. Arba tiesiog pamiršome.

Kiekvieno iš mūsų dvasia stipri ir galinga. Laikas sugrįžti į save ir pradėti gyventi iš dvasios pozicijos, o ne būti kažkokios kritikuojančios subasmenybės valdomiems.

Pakeisti pagrindą.

Padėka autorei! Pagal O. Kso tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog… Būti

Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.

Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.

Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.

Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.

Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.

Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.

Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.

Klausytis cikadų.

Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.

Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.

Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.

Būti laimingu.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik Būk Savimi

Yra vienintelė laisvės išraiška, kurios taip siekia žmogus.

Jis galvoja, kad ieško kažkokios nepriklausomybės pasaulyje, bet iš tiesų – išsilaisvinimo ir lengvumo būsenos siekia jo siela. Išskristi iš apribojimų narvo, pajusti savo sparnų užmojo jėgą – tai reiškia suteikti savo sielai teisę maksimaliai išreikšti jos galimybes ir talentus čia, šioje žemėje.

Tai reiškia leisti sau gyventi savo gyvenimą taip, kad išskleistum visas savo gebėjimų puses.

Atsiminti viską, kas užgniaužta, užslopinta, įvaryta į kampą, suveržta į mazgą.

Atsiminti tai, kam buvo pakirpti sparnai, savo ar kitų rankomis.

Tai, ką buvo baisu pripažinti, atskleisti, parodyti pasauliui.

Tai, kas taip skyrėsi nuo kitų, bet buvo unikalu ir individualu.

Tai, kas veržėsi į laisvę, bet buvo užslopinama, vos apie tai pagalvojus ar prabilus.

Tai, kas buvo iš meilės ir gerumo, bet aptemo dėl nesantarvės.

Tai, kas priminė laimės paukštę, bet virto pelenais.

Kiekviename iš mūsų yra sava gaisravietė, kurioje verkia siela, prislėgta ne savo personažo vaidybos.

Būk savimi. Viso labo du žodžiai. Ir šie du žodžiai kartais tampa pačia sunkiausia misija ir pašaukimu. Vienintele laisvės išraiška. Ir vieninteliu šansu išskleisti vidinius jūsų sielos sparnus.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt 

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Noriu pažinti tave be žodžių

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !