Prisimeni, gerasis mano žmogau, kaip mes kalbėjomės apie tai, ką moka tavo širdis? Būtent tavo: moters, vyro ar vaiko širdis, naivi arba tvirtai viskuo įsitikinusi?
Tavo širdis moka… Sušildyti…
Sušildyti prisotintą saulės meile žolę, kai tu rūpestingai ją lieti, apkabindamas ne tik rankomis, bet ir šypsena.
Sušildyti žodžiais, paliesdamas artimo žmogaus skausmą. Pasakyti reikiamus žodžius, tyliai-tyliai papūsti į žaizdą, pabučiuoti. Kad daugiau neskaudėtų. Kad išsisklaidytų liūdesys, kad išeitų vienatvė ir atsigautų širdis po nuoskaudų ir praradimų.
Sušildyti tylėjimu dviese. Su drauge ar draugu. Suprasti, kad dabar tylos metas. Vienijančio bendrumo, supratingumo, gerumo vienas kitam metas.
Sušildyti viltimi. Tikėjimu svajone. Tikėjimu, kad viskas gausis, kad viską įveiksi. Tu sutiksi jį. Tu sutiksi ją. Kas turi išeiti, išeis. Netrukus bus lengviau. Tu būsi laimingas. Tu būsi laiminga. Atrask džiaugsmą čia, tavo mieloje ir stebuklingoje dabartyje.
Sušildyti apkabinimais. Stipriais-stipriais ir (arba) švelniais-švelniais. Tiesiog nuoširdžiai džiaugtis susitikimu, nes pasiilgome, nes branginame vienas kitą, nes tai labai svarbu – paliesti širdis mūsų rankų šiluma. Ir tuo patvirtinti: tu su manimi, o aš su tavimi. Ir todėl dabar nebaisu, todėl neskauda. Nes tarp mūsų meilė.
Mes galime taip daug padovanoti vieni kitiems. Meilėje, draugystėje, bendravime, tyloje, mūsų širdžių šilumoje.
Ir, galbūt, svarbiausias kiekvienos dienos klausimas – atsakyti sau prieš miegą: tu kažką šiandien sušildei, gerasis mano žmogau? Ar tave kas nors sušildė?
Apkabinu…
Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 