Pavasarinis atgimimas

Labai simboliškas dabar laikas. Žiūriu pro langą. Ant vienų krūmų ir medžių dar vis seni nudžiuvę lapai. O ant kitų – sultingi jauni lapai ir žiedai.

Negyva ir gyva. Sena ir nauja.

Tas pats dabar vyksta ir kiekviename iš mūsų, ir mūsų kolektyvinėje erdvėje. Senosios baimės, nerimo, išgyvenimo programos – dar vis yra. Bet palaipsniui išeina. Tampa akivaizdus jų absurdiškumas, neefektyvumas. O į jų vietą ateina nauja.

Kas atgyveno, išeina sunkiai. Žmonės kabinasi į tai, kas įprasta, nors tai ir neveikia. Todėl kad tai pažįstama. O nauja – dar nežinoma, tuo dar reikia patikėti, prie to prisitaikyti.

Geriausia, ką galima dabar padaryti – tai pasitikėti nauju. Nebijoti peržvelgti savo asmenines, giminės, šeimos programas. Nesikabinti už to, kas jau atgyveno.

Išlaisvinti erdvę tam, kas nauja. Tai vis vien ateis. Bet gali ateiti skausmingai, jei laikysimės įsikibę seno. O gali ateiti lengvai į tavo gyvenimą natūralioje Tėkmėje.

Sklando vėjyje nudžiuvę lapai… Juos nuplėšia permainų vėjas.

Tai tavo gyvenimo pavasaris. Mūsų visų pavasaris.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Nieko ezoteriško…

Kiekvieną kartą, kai jums kyla noras padaryti pasaulį geresniu, jūsų siela susijungia su jūsų psichika.

Kiekvieną kartą, kai jūs bandote paguosti kitą esybę, net jei tai nepažįstamas žmogus ar medis, jūs susijungiate su ta kita esybe per savo sielą, ir kiekvieną kartą, kai jūs siekiate tapti geresniu žmogumi, jūsų siela džiaugiasi, kad suteikiate jai galimybę padėti jums tobulinti jūsų gyvenimą.

Ir tame nėra nieko ezoteriško. Mūsų siela – tai savita mūsų pačių ideali versija, tačiau ji daug tikroviškesnė, nei “aš“, kuris buvo suformuotas kaip atsakas į taip vadinamus civilizacinius poveikius mūsų imliai įspūdžiams psichikai. 

Padėka autorei! Pagal I. Najman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Atvirumas

Atvirumas – ne silpnybė, tai stiprybė. Tai akimirka, kai tu nesislepi už žodžių, įvaizdžių, apsauginių sluoksnių, o tiesiog leidi sau būti. Išsiskleisti tarsi žydintis sodas ir spinduliuoti viską, kas yra viduje: šviesą, džiaugsmą, meilę ir savo išgyvenimus – be abejonių ir be baimės.

Atvira siela – tai kuomet tu neslepi savęs tikrojo, savo esmės. Kai kalbi ne taip, “kaip reikia“, o taip, kaip širdis jaučia. Kai gyveni ne tam, kad atitiktum, bet tam, kad tiesiog būtum.

Tai laisvės būsena…

Tu nebijai parodyti savęs tikrojo – be pataikavimo, be pasmerkimo baimės, be bandymų kažką išlaikyti. Todėl kad tu žinai: tavo vidinė šviesa pritrauks tuos, kam ji reikalinga, o tai, kas nereikalinga, išsisklaidys savaime.

Ir būtent tokiomis akimirkomis ateina tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tas, kas pamatys tavo atvirą sielą ir nenusuks žvilgsnio, nepasitrauks, neišsigąs – pasiliks su tavimi. Ne todėl, kad tu patogus, bet todėl, kad tu tikras.

Atsiverk. Ir tegul tavo siela pražysta gražiausiais žiedais!

Padėka autorei! Pagal O. Pollok esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir tam nereikia žodžių…

Kodėl būtent per pirmąjį susitikimą mes galime geriausiai pajusti kitą žmogų?

Nes ką žmogus bekalbėtų ar bedarytų, kokią veido išraišką jis berodytų pasauliui, tačiau nuslėpti savo emocinės-protinės būsenos jis negali.

Kiekvienas žmogus skleidžia tam tikrą energetinį lauką, kuris atitinka jo vidinę būseną, ir dauguma žmonių jaučia tą lauką, bet dažnai jį pajunta tik pasąmonės lygmenyje.

Tai reiškia, kad žmonės gali nesuvokti, kad jaučia tą lauką, tačiau tai vis vien nulemia jų požiūrį į vieną ar kitą žmogų ir tai, kaip jie į jį reaguoja.

Kai kurie žmonės jaučia kito žmogaus būseną labai ryškiai, vos pamatę jį pirmą kartą – ir tam net nereikia žodžių.

Tačiau vėliau žodžiai užvaldo bendravimą, o kartu su jais pradeda ryškėti ir vaidmenys, kuriuos vaidina dauguma žmonių.

Ir tuomet dėmesys nukreipiamas į proto sferą, o gebėjimas jausti kito žmogaus energetinį lauką ženkliai silpnėja. Nors pasąmonės lygmenyje jis vis vien išlieka.

Štai kodėl pirmas įspūdis – tikriausias. Ir tam nereikia žodžių.

Padėka autoriui! Mintys iš E. Tolle paskaitos, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog todėl, kad tu esi…

Pasakoje apie Mažylį ir Karlsoną yra momentas, kai po pasivaikščiojimo su Karlsonu po stogą, Mažylis lieka vienas, ir nuo stogo jį nukelia gaisrininkai. Tą vakarą mama apkabino jį ypač švelniai ir rūpestingai. Ji pasakė, kad Mažylis jai brangesnis net už šimtą tūkstančių milijonų.

Man suspaudė širdį, ir aš pravirkau. Pravirkau todėl, kad tai tokie paprasti žodžiai… Bet kad mama juos pasakytų, Mažyliui teko atsidurti pavojuje.

Taip ir mes – kiek visko padarome, kad juos išgirstume. Mes siekiame kažką  įrodyti visam pasauliui, mes verčiame kalnus, mes papuolame į nemalonias situacijas, mes kylame vis aukščiau ir aukščiau – tik tam, kad atsidūrę ant stogo, mes pasijustume reikalingi ir svarbūs.

Tam, kad apie mus galvotų, kad mus gerbtų, mylėtų, kad mus suprastų, kad apie mus pagalvotų. Kad kažkas artimas ir mylimas būtų šalia. Kiekvienas, kas “sėdėjo ant stogo“, žino ir laukia šito.

Kad mus nuimtų nuo stogo, apkabintų ir pasakytų: tu man brangesnis už viską pasaulyje. Brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų.

Bet mes pavargstame laukti. Ir mūsų širdis pradeda šalti, todėl mes vis labiau ir labiau bijome susidurti su meile. Todėl kad tai skausminga, neapčiuopiama ir nesuprantama – laukti, mylėti, tikėtis. Todėl kad sukrečia. Spaudžia širdį ir krūtinę. Iki gumulo gerklėje, nes verkti negalima. Todėl kad neįmanoma to suprasti ir patikėti – kad meilės reikia nusipelnyti.

Kaip dažnai, kad išgirstume arba pasakytume svarbius žodžius, turime atsidurti ant ribos… Ir kartais būna per vėlu. O juk galima tiesiog taip, be jokių sąlygų. Galima. Galima sušildyti širdį. Sušildyti jausmais. Žodžiais.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų. Aš visada būsiu tavo mama.

Kai gulamės miegoti, kai pusryčiaujame arba valomės dantis. Kai žaidžiame kamuoliu arba žiūrime filmukus. Kai ruošiamės į darbą, arba, susikivirčiję dėl kažko sudaužyto, išlieto, išmėtyto, neatlikto, šimtą tūkstantąjį kartą pasakykime: aš taip tave myliu! Be jokių sąlygų. Tiesiog todėl, kad tu esi.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų! Ir aš visada būsiu šalia. Kas benutiktų.

Padėka autorei! Pagal Ž. Jermašova esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gėlėtos nuotaikos ir artimųjų širdžių šilumos visoms mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms artėjančios Motinos dienos proga 🙂 !