Kartais būna taip sunku, kad galvoji, o Dieve, duok man nors kokį ženklą…
Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą. Ir atrodo, kad taip bus visada.
Tokią akimirką sudėtingiausia – suprasti, kad sunkumai praeis. Darbas atsiras, arba, atvirkščiai, tu išeisi iš nemėgiamo. Žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš, ir tu sutiksi tą, su kuriuo pilnai sutapsi. Tu išvažiuosi į kitą miestą, o gal – ir į kaimą.
Išgirsi geras naujienas: kažkas susituoks, kažkas susilauks vaiko, kažkas pasistatys namą – gyvenimas virte verda…
Kažkas labai pavargs, pasakys, kad jam viskas atsibodo ir reikia pailsėti. O kai pradės ilsėtis, pagalvos, kad jau pakaks, kiek gi galima, gerai būtų nors truputį padirbėti.
Kažkas eis gatve ir pasakys, kad taip karšta, tiesiog neįmanoma. Ir ta pačia gatve eis tėvas su sūnumi. Ir tėvas nupirks sūnui ledų. O sūnus iš džiaugsmo eis pasišokinėdamas. Todėl kad vaikystė ir vasara. Todėl kad rytoj atostogos ir kelionė į sodą, kur tėtis pavėžins senu motociklu.
Gyvenimas – tai visada toks įvykių sūkurys…
Žmogui sunkiausia išgyventi nežinomybės periodus. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymai dar neateina. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo. Tačiau svarbu žinoti, kad tuomet, kai užduodi klausimą, būtent tą akimirką keliauja ir atsakymas. Tiesiog jis dar nepasiekė tavęs.
O gyvenimas jau tiesia tau naują kelią. Paklojo pirmuosius pamatinius akmenis. Pastatė kelio ženklus. Neskubėk, viskas įvyks laiku. Tau nurodys maršrutus. Ir atsakymai būtinai ateis.
Padėka autorei! Pagal O. Demidiuk esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 