Labai simboliškas dabar laikas. Žiūriu pro langą. Ant vienų krūmų ir medžių dar vis seni nudžiuvę lapai. O ant kitų – sultingi jauni lapai ir žiedai.
Negyva ir gyva. Sena ir nauja.
Tas pats dabar vyksta ir kiekviename iš mūsų, ir mūsų kolektyvinėje erdvėje. Senosios baimės, nerimo, išgyvenimo programos – dar vis yra. Bet palaipsniui išeina. Tampa akivaizdus jų absurdiškumas, neefektyvumas. O į jų vietą ateina nauja.
Kas atgyveno, išeina sunkiai. Žmonės kabinasi į tai, kas įprasta, nors tai ir neveikia. Todėl kad tai pažįstama. O nauja – dar nežinoma, tuo dar reikia patikėti, prie to prisitaikyti.
Geriausia, ką galima dabar padaryti – tai pasitikėti nauju. Nebijoti peržvelgti savo asmenines, giminės, šeimos programas. Nesikabinti už to, kas jau atgyveno.
Išlaisvinti erdvę tam, kas nauja. Tai vis vien ateis. Bet gali ateiti skausmingai, jei laikysimės įsikibę seno. O gali ateiti lengvai į tavo gyvenimą natūralioje Tėkmėje.
Sklando vėjyje nudžiuvę lapai… Juos nuplėšia permainų vėjas.
Tai tavo gyvenimo pavasaris. Mūsų visų pavasaris.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !
ruvi 