Mes įpratome galvoti, kad permainos turi būti triukšmingos. Kad praregėjimas – tai ryškus blyksnis. Kad svarbūs įvykiai kupini dramų ir audringų emocijų.
Tačiau patys giliausi suvokimai vyksta tyloje, kai tu lieki akis į akį su savimi, kai galvoje nutyla chaosas ir viduje lieka aiškumas. Kad tą aiškumą išgirstume, reikia turėti drąsos pasilikti tyloje.
Be blaškymosi. Be bėgimo. Be bandymo užimti save kažkuo išoriniu. Tokiais momentais tu nustoji bėgti nuo savęs, protas nutyla, ir viduje atsiranda erdvė tiesai.
Gyvenimas kalba su mumis pašnibždomis. Bet išgirsti jį galima tik tyloje.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 