Mėnuo: kovo 2025

Kas sielą sušildo

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys, kad tik nuo nuojautų! Ir būtent pakilių, ir tik sulaukus kovo, tikro pavasario. Kai tavo žvilgsnis ten, ateityje, kur tu jau esi kitokių įvykių realybėje: šildaisi dosnios saulutės spinduliuose, žiūri, netikėdama savo akimis, į pirmuosius gėlių žiedus, kurie kukliai sveikinasi su tavimi, svetingai linksi galva, džiaugiasi sodrių spalvų ir gaivių aromatų apdarais.

O kaip nuostabu pamatyti, ar iš pradžių išgirsti pirmąją bitę! Lėtokai, bet jau rūpestingai ieškančią nektaro. Štai tuomet tu supranti: jau tikrai pavasaris. O aplink žaliuoja lapai, ir greitai sužydės visas sodas. Ir obelys, ir kriaušės, ir slyvos…

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo švelnaus žodžio. Nuo artimų rankų švelnumo, nuo gerų akių žvilgsnio, nuo to, kad tu svarbi šiam žmogui, svarbi be sąlygų, net jei elgiesi “ne taip“. “Ne taip“ užkliūna kitiems, o šiam žmogui svarbesnė tu, tavo džiaugsmas ir skausmas, tavo abejonės ir siekiai, tavo kritimai į bedugnę ir polėkiai iki pat žvaigždžių, tavo sveikata ir tavo saugumas.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo namų jaukumo, nuo paruoštų su meile valgių, nuo švaros ir grožio aplink. Kai tu žinai, kad namuose tavęs labai laukia, ir šviesa lange jau uždegta. Kad surastum savo namus net gūdžiausioje tamsoje.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: ogi nuo visko. Nuo visko, ką tu myli ir brangini. Ir kas benutiktų, su tavimi išlieka nepamirštamos akimirkos. Apie tai, kaip dirbi rankomis žemę, su meile purendama lysves ir ruošdama jas sodinimo stebuklui.

Apie tai, kaip žvelgi pro langą išbandymų valandą, o sieloje taip skaudu, tamsu, ilgu. Bet staiga pamatai: štai žolelė susiūbavo, paprasta miela smilga. Už lango. Bet mes visi susieti. Tu nuliūdusi, o ji tau viltį siunčia. Juk ji nesulūžo nei per lietų, nei per stiprius vėjus. Stovi sau tyliai, tokia mažytė, bet stipri. Ir tu taip pat: gyvenk, gyvenk toliau. Ir lietus, ir vėjas, ir audra praeis, praeis, praeis…

Taigi, nuo ko pasidaro šilta? O žvarbu nuo ko? Ir būtent tau, drauge mano?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilės ir žmoniškumo jėga

Meilė – vienintelis gėris, kurio daugėja, kai mes juo dalinamės. Tai širdžių kalba, sielų ryšys, šviesa tamsiais laikais.

Pasaulyje, kur tiek triukšmo, painiavos ir konfliktų, sunku prisiminti, kad visi mes esame iš vieno šaltinio, kad mums visiems reikia meilės, kad mes turime mylėti.

Žmoniškumas išreiškiamas smulkmenose: šypsena nepažįstamam žmogui, ištiesta pagalbos ranka ir paguodos žodžiu kenčiančiam. Tai tyli jėga, kuri suartina mus, nežiūrint į visus skirtumus.

Sustokime šiandien akimirkai ir paklauskime savęs: kam aš galiu dabar padovanoti meilę?

Galbūt, kažkam iš mūsų artimųjų būtent to ir reikia: patvirtinimo, kad jis ne vienas, kad jį mato ir brangina.

Todėl kad galiausiai svarbu ne tai, ką mes turime ar ko pasiekėme, bet tai, kiek meilės mes atnešėme į šį pasaulį.

Padėka autorei! Pagal A. Rossi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Su vidiniu kompasu

Gyvenime ateina toks momentas, kai nėra pas ką paklausti patarimo…

Visai nėra… Ne todėl, kad nieko nėra šalia arba nėra vyresnių. Yra. Bet jie tiesiog nėjo tavo keliu. Jie ėjo savo, bet ne tavo keliu. O tu nuėjai pernelyg toli, kad klaustum kitų patarimo. Ir visi jų žodžiai yra ne daugiau, nei stebėtojų iš šalies nuomonė.

Tenka ieškoti savyje to taško, kuris padės atrasti sprendimą. Ir su jo pagalba pasitikslinti išorinius ženklus. Imtis atsakomybės už kiekvieną sprendimą ir mokytis išgyventi savo vidinius štormus.

O kai eini vienas, kartais atrodo, kad viską darai neteisingai… ir visi stebėtojai būtinai tau dėl to papriekaištaus… Ne todėl, kad realiai kažkas ne taip, bet todėl, kad kiti daro kitaip. Todėl, kad niekas nedaro taip, kaip tu.

Todėl, kad tai tik tavo kelias. Per nežinomą teritoriją su vidiniu kompasu ir savarankiškai atrasta prasme…

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Atleiskime ir paleiskime

Atleiskite sau už tai, kad nežinojote, “kaip geriau“…

Kartais, pažvelgę į praeitį, mes matome sprendimus, kurie, kaip mums dabar atrodo, buvo klaidingi.

Mes prisimename momentus, kai galėjome pasielgti kitaip, bet to nepadarėme. Ir vietoje to, kad pasimokytume iš tos patirties, mes metų metais nešiojamės su savimi kaltės naštą.

Tačiau esmė tame, kad tuo metu jūs pasielgėte taip, kaip galėjote su savo žiniomis, patirtimi ir resursais, kuriuos tuomet turėjote. Jūs negalite žinoti visko, jūs – žmogus, o ne tobula super būtybė.

Gyvenimas nepateikia instrukcijų visiems atvejams, mes neturime atsakymų į visus klausimus. Mes darome išvadas ir mokomės iš savo patirties. Todėl pasitaiko klaidų, o neteisingi sprendimai padeda geriau suprasti save ir gyvenimą.

Mes priimame sprendimus, kurie mums tam tikrame gyvenimo tarpsnyje atrodo teisingi – kartais klausomės savo intuicijos, o kartais mūsų veiksmus įtakoja baimė, emocinės reakcijos ar primesti elgesio šablonai. Todėl vėliau galvojame, kad galėjome pasielgti kitaip…

Bet praeities klaidų neįmanoma ištaisyti nei kaltės jausmu, nei savigrauža. Svarbiausia – daryti išvadas ir nekartoti to, kas turi akivaizdžiai negatyvias pasekmes.

Atleiskite sau, jei suklydote, ir – gyvenkite toliau be slegiančios praeities naštos.

Atleiskite sau už tai, kad nežinojote, “kaip geriau“. Nes jei pastebite savo klaidas, reiškia, įgavote vertingos gyvenimo patirties ir išminties.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dovanojantys Gėrį

Patys nuostabiausi iš mūsų – tai žmonės, kuriuos aš pavadinčiau Vaikščiojančiu Džiaugsmu.

Jie nemoka dalintis blogiu – tik gėriu.

Ši savybė, beje, ir yra vidinė inteligencija, nesusieta nei su išsilavinimu, nei su socialine padėtimi.

Tokiems žmonėms būdingas šventas, beveik vaikiškas naivumas, ir likimas saugo juos, kaip vaikus…

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Negatyvumas – užkrečiamas

Bet kokia žmogaus vidinė negatyvi būsena – UŽKREČIAMA. Negatyvumas plinta žymiai greičiau ir plačiau, nei kūno ligos.

Pagal rezonanso dėsnį vieno žmogaus skleidžiamas negatyvumas aktyvuoja ir maitina užslėptą negatyvumą kituose žmonėse taip ilgai, kol jie patys neįgyja prieš jį  imuniteto – t.y., aukščiausio sąmoningumo.

Todėl pagalvokime – didiname mes negatyvumą šiame pasaulyje, ar, atvirkščiai – valome jį nuo šios negandos?

Mes esame atsakingi už savo vidinę būseną, mes patys, ir niekas kitas – tiesiog todėl, kad esame atsakingi už mūsų planetą. Kaip viduje, taip ir išorėje: jei žmonės valosi savo vidinį užterštumą, tuomet jie tuo pačiu nustoja skleisti negatyvumą ir išorėje.

Tačiau kokiu gi būdu mes galime atsikratyti negatyvumo?

Atmesti jį. Kaip atmetame karštą anglį, kuri degina ranką. Kaip nusimetame nereikalingą slegiančią naštą nuo pečių, kurią pavargome nešti.

Sąmoningai pripažinę, kad daugiau nenorime ir negalime kentėti skausmo arba tempti tą nepakeliamą naštą – mes tiesiog tai paleidžiame.

Kai patiriame negatyvius pergyvenimus, gilų kūno ar psichikos skausmą, nerimą ar neviltį, mes pasineriame vis giliau į būdingą tokiai būsenai nesąmoningumą, todėl transmutuoti, priimti šias situacijas galime maksimaliai atgavę sąmoningumą ir dėmesingumą – taip galime aiškiai suvokti ir priimti tai, kas vyksta.

Kita vertus, daugybę paprasčiausių nesąmoningo negatyvaus elgesio modelių galima lengvai atmesti tą pačią akimirką, kai suvokiame, kad daugiau jų nenorime, kad jie mums jau nereikalingi.

Kai tik mes suvokiame, kad turime pasirinkimą – mes aiškiai pajuntame, kad nesame vien tik primityvių sąlyginių refleksų valdomi. Būtent aukščiausio sąmoningumo akimirką atsiveria galimybė pajusti akimirkos “Čia ir Dabar“ jėgą.

Be sąmoningumo mes neturime pasirinkimo. Sąmoningumas –  vienintelis “vaistas“ nuo negatyvumo plitimo.

Mintys iš E. Tolle paskaitos, vertė ruvi.lt

Apie save viską pasakome patys

Viską apie save žinome tik mes patys…

Klausykite, ką sako žmonės, ir tuomet bus lengva juos suprasti ir pajusti jų būseną. Klausykite, kaip jie reaguoja į šį pasaulį, į žmones aplink juos, į jus. 

Ką žmogus bekalbėtų, jis visuomet kalba apie save. Jis išreiškia tai, kuo yra pripildytas. Tik tiek. Išlieja savo vidų, kaip tūbelės turinį. Bet juk džemo iš dantų pastos tūbelės neišspausime, tiesa? Kaip bespaustume: stipriai kumščiu ar švelniai pirštais.

Klausykite žmonių. Ir jie kaipmat papasakos jums savo slapčiausias paslaptis. Savyje jas sunku išlaikyti, jos veržiasi į išorę.

“Visi jūs menkystos…“ – šaukia viršininkė. Ir jūs žinote jos mažą paslaptį – labiausiai už viską pasaulyje ji bijo, kad apie ją pagalvotų, jog ji – menkysta.

“Kas tu tokia? Juk tu esi niekas!“ – barasi vyrukas su pardavėja. Ir mes sužinome, kad jis kenčia dėl to, jog artimieji jo nevertina ir negerbia…

“Tu baidyklė!“- sako bendraklasė savo suolo kaimynei. Viskas aišku – ji pergyvena naktimis dėl savo išvaizdos kompleksų…

“Tu beprotė, šizofrenikė. Turi problemų su galva!“ – rašo kažkam socialiniuose tinkluose, ir mes jau žinome apie save parašiusio žmogaus diagnozę ir baisius įtarimus.

Klausykite žmonių… Klausykite. Ypač jų emocinguose proveržiuose. Kažkodėl mes klaidingai galvojame, kad jie kalba apie mus… Ne. Jie visada kalba apie save. Pasakoja apie savo kompleksus, šaukia apie diagnozes.

Apie save viską žinome ir pasakome tik mes patys…

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !