Daiktai pradeda keistis ir prisipildo prasme, kai mūsų rankos juos liečia…
Tai ir ne daiktai jau daugiau – tai mūsų pačių dalelės…
Mėgiamas arbatos puodelis – tarsi ištikimas draugas… Adatos, siūlai – kaip savęs paieškos išsiuvinėtuose raštuose…
Knygos – kaip naujai atverti pasauliai… Langas – kaip nuotaikų veidrodis… Kelias namo – kaip mamos šypsena…
Viskas įgauna prasmę, kai atspindi mus kiekvieną akimirką.
Padėka autorei! Pagal T. Youlju esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Žmogaus mintis, įsitikinimas, tikėjimas iš tiesų daro stebuklus.
Aš asmeniškai pažįstu žmones, kurie pasveiko, o taip pat įveikė ir depresiją, naudodami placebo.
Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad tai “stebuklingas vaistas“. Tas tikėjimas juos įkvėpė, jie buvo įsitikinę, kad su kiekviena tablete jie tampa vis sveikesni. Ir iš tiesų tai jautė. O galiausiai ta visiško pasveikimo nuojauta juos ir gydė.
Mes tiesiogine prasme veikiame savo būsenas. “Kiekvienam – pagal jo tikėjimą“. Tiki, kad pasveiksi – taip ir bus. Ir atvirkščiai. Bet kuris tvirtas įsitikinimas sako “taip“ tikrovei ir ją formuoja.
Ir taip viskame, tai veikia visose gyvenimo sferose.
Todėl taip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir įsitikinimus. Būtent jie ir kuria viską, kas yra mūsų gyvenime – viduje ir išorėje.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Jei jūs papuolėte į sunkią, pavojingą situaciją, jei užgriuvo problemos, jei reikia pastangų išsigelbėjimui, o jėgų tam nėra, tuomet reikia užduoti sau klausimą. Gelbėjantį vilties klausimą.
Ne, nereikia klausti: “už ką man tai?“, “kur mano klaida ir kaltė?“, “kodėl tai įvyko?“ – tokie klausimai sunkioje situacijoje niekaip nepadės.
Kai jūs bandote išlipti iš duobės, ir stengiatės iš visų jėgų, – reikia štai ko paklausti: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ – tai vienintelis teisingas klausimas-būdas gauti energijos ir jėgų antplūdį sunkioje situacijoje. Tai būtent tas klausimas, kurį reikia sau užduoti.
Sunkiose ir nepakeliamose situacijose nesimato prošvaistės. Atrodo, kad taip bus visada. Nėra minčių apie gerą ateitį. Žmogus gyvena savo kančioje, kaip kankinimų kameroje.
Gelbėjantis Vilties Klausimas: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ pirmiausiai reiškia, kad iš čia galima išlipti. Nusipirksiu kažką, apie ką seniai svajojau, apkabinsiu mylimą žmogų, įsigysiu šuniuką, vyksiu prie jūros, eisiu į kiną, patogiai įsitaisysiu minkštoje sofoje su puodeliu arbatos, užsisakysiu kavinėje karštų kruasanų, susitaikysiu su broliu ir į žvejybą su juo nuvažiuosiu…
Ką norite, tą ir įsivaizduokite. Net jei jūs esate audros epicentre arba smėlingoje dykumoje. Net jei jus persekioja ar užpuolė. Net jei jus liga prikaustė lovoje. Užduokite sau šį klausimą: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“
Ir atsiras jėgos. Mes pamatysime arba apčiuopsime išeitį išsigelbėjimui. Arba ištempsime, kol pagalba ateis. O paskui išlipsime ir padarysime tai, ką numatėme. Arba nepadarysime – tai jau nebus svarbu. Svarbiausia – išlipti iš pavojingos situacijos. Svarbiausia – atsiras jėgų išgyventi ir gyventi.
Todėl kad negandos neamžinos; ir galima tikėtis išsigelbėjimo. Gelbėjantis Vilties Klausimas suteikia jėgų, kai visi resursai pasibaigia. Suteikia galimybę sutelkti dar truputį pastangų ir kantrybės. Ir išsigelbėti…
Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 