Pasakėlė “Viskas paprasta“

Kartais Mažasis Angelas, gulėdamas ant savo pačio minkščiausio debesėlio, žiūrėjo susimąstęs į žmones ir galvojo: “Keistos vis dėl to būtybės – žmonės. Barasi nei iš šio, nei iš to, pykstasi ir įsižeidžia vienas ant kito dėl smulkmenų, skaudina vienas kitą – dėl niekų… O paskui – kankinasi… Nekenčia… Kažkas – skriaudėjų… Kažkas – savęs…

O iš tiesų juk viskas taip paprasta! Tiesiog mylėti. Tiesiog tikėti. Tiesiog svajoti. Tiesiog būti…

Viskas, kas svarbiausia šiame gyvenime – paprasta! Tiesiog saulė. Tiesiog dangus. Tiesiog svajonė. Tiesiog gyvenimas. Tiesiog meilė… “

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Širdies balsas

Būkime geresni ir sau, ir mus supantiems žmonėms… Skleiskime savo vidinę šviesą, atspindinčią mūsų vidinį pasaulį. Ir atminkime, kad viskas, kas yra tyra ir šventa šioje žemėje, turi būti ir mūsų gyvenime.

Širdis – mūsų vidinė šviesa ir kelrodis. Svarbiausia – neužgesinti šios šviesos, žengiant painiais gyvenimo keliais, ir bet kokioje situacijoje išlikti žmogumi. Mūsų širdis visada nurodo teisingą kryptį.

Klaidos apkartina žmonių gyvenimą. Kartais vienaip ar kitaip pasielgę, mes jaučiame sunkumą ir nerimą. Tai lyg nuojauta, kad rezultatas bus blogas. Tačiau vis vien pasielgiame savaip. Ir jau vėliau, supratę savo klaidą, priekaištaujame sau, kad neklausėme savo širdies balso.

O kartais sieloje taip šviesu ir gera! Ir didelė problema, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, jau neatrodo tokia sudėtinga. Tuomet drąsiai žengiame pirmą žingsnį. Po to – antrą. Ir įveikiame abejonių miglą tvirtai ir drąsiai.

Tai ir yra širdies balsas. Ir mūsų teisingas sprendimas.

Padėka autorei! Pagal T. Videlskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jis jau visai šalia…

Vasaris lyg tiltas tarp užsitęsusio žiemos sąstingio ir džiugaus ilgai laukto pavasario…

Stiprus dygus vėjas dar vis siaučia gatvėse, verčia suptis į šalikus, o rankas slėpti į šiltas pirštines. Anksti temsta. Bet širdyje jau truputį lengviau, truputį šilčiau, truputį šviesiau… 

Širdis atitirpsta plonyčių saulės spindulių šviesoje, taip gražiai žėruojančių ant langų rytinio šaltuko nupieštų nėrinių. Širdis jau pagauna vos juntamą atšilimo atgaivą, kai jaukioje virtuvėje kepami blynai, o ant stalo vazoje švelniai kvepia pirmosios trapios tulpės…

Vasaris – tai žiemiškai jaukūs vakarai ir pavasariškai gaivios svajonės, nauji planai. Maži džiaugsmai šaltose dienose.

Vasaris – saldi švelnios pavasario melodijos nuojauta…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vienijanti šiluma

…Nesiūlyk pavargusiam žmogui “Dar labiau pasistengti“.

Jei turi jėgų ir vidinės šilumos – prieik ir apkabink. Būk tuo, kas mato jo nuovargį, užjaučia ir pasilieka šalia.

Tuo, kas yra pasirengęs padėti. Kaip minimum – neskubinti.

Žmogus, kurį suprato ir sušildė, pasipildo jėgomis, pasipildo viltimi, o jei pavyksta – ir džiaugsmu…

…Ir  tas, kuris sušildė, beje, taip pat…

Padėka autorei! Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip auga gerumas

Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam. 

Įvairūs būna gyvenimo periodai, situacijos. Kartais su tavimi artimi žmonės, kartais tu vienas. Labai svarbu išsaugoti savo širdies šilumą. Palaikyti, paguosti, nudžiuginti… Tu tai gali ir visada galėsi.

Ir visada yra galimybė su kažkuo pasikalbėti, kažką padrąsinti, pasakyti nuoširdžius šiltus žodžius – asmeniškai ar virtualiai, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.

Svarbiausia – iš širdies. Ir žmogui bus lengviau, ir tau. Iš delnų į delnus, iš širdies į širdį – taip auga gerumo šiluma. Ir pasaulis sušildo ir tave patį, tavo širdį.

Tai, kuo nuoširdžiai dalinamės – grįžta su kaupu, net jei apie tai visai negalvoji ir to nelauki. 

Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam. 

Geriausias būdas gyventi šviesoje – šviesti pačiam.

Geriausias būdas būti mylimam – mylėti pačiam.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išlikti Žmonėmis

Dabar paskleista pavojinga mada – drakonizuoti bet kokią pagalbą.

Ją pasmerkė, pavadinę apgailėtinu gelbėjimu, neatskirdami patologiško žmogaus valdymo primetant savo sprendimus, nuo natūralaus ketinimo padėti žmogui įveikti sudėtingas aplinkybes.

Atseit, reikia pasitikėti žmonėmis, paliekant juos vienatvėje braidyti po savo neviltį. Atseit, kai padedi, tai būtinai skatini bejėgiškumą arba norą ant kitų pečių permesti savo problemas. Atseit, apskritai tai narcisizmas, paslėptas po gerais norais, o geri norai veda patys žinote – kur.

Kas tai, jei ne eilinis bandymas išlaisvinti visus nuo visų?

Taip, tai gerai – sugebėti pasikliauti pirmiausiai savimi. Gerai, kai gali ištverti visas negandas ir greitai spręsti visus iškylančius klausimus. Gerai, kai moki naudotis visais problemų įveikimo mechanizmais, gali būti stiprus ir niekada nesikreipti į kitus pagalbos.

Gerai… bet ar tai realu visą gyvenimą? Argi nebūna nuopolių, bejėgiškumo periodų, sekinančių negalių, natūralių apribojimų, o kartais ir tikrų tragedijų, po kurių palūžta net patys tvirčiausi ir nepažeidžiamiausi?

Argi visi mes esame lygūs pagal jėgas, galimybes, gebėjimus ir talentus? Argi gėda prisipažinti, kad dabar aš kažko negaliu, ir kad man labai reikalinga pagalba, ir ar yra kažkas gėdingo tame, kad niekas iš mūsų negali visko, ir kad tai labai žmogiška – pagelbėti vienas kitam sunkiu laikotarpiu, žinant, kad niekas nuo to neapsaugotas?

Pasiūlyti pagalbą tuomet, kai matome, kad ji reikalinga, net jei tiesiogiai jos neprašo – taip pat labai žmogiška. Ne visi gali paprašyti pagalbos, gali ir atsisakyti. Bet pasiūlyti, mano požiūriu, vis tik žmogiškiau, nei jausti kito slepiamą kančią ir apsimesti, kad to nejauti. 

Nieko įkyriai nepiršti, neskaityti savo nuomonės vienintele teisinga, nesiūlyti savo sprendimų variantų iš aukšto – štai paprastos sveikos pagalbos sąlygos, nesureikšminančios gelbėtojo vaidmens. Visa kita – galima. Ir manau, kad reikia.

Juk mes uždaryti kiekvienas savoje vienutėje kapsulėje su savo asmeniniais pergyvenimais, abejonėmis ir skausmu, mes taip bijome bet kokių vertinimų, mes nuolat laukiame, sąmoningai ar ne, kad mus ir vėl už kažką sugėdins…

Ir jeigu dar ir padėti kitiems bus gėda, jei niekas niekam nieko neprivalės, jei visi vietoje pagalbos siųs vieni kitiems “gėrio spindulėlius“ arba “tikiu, kad tu viską įveiksi“, tuomet kokiais besišypsančiais robotais mes anksčiau ar vėliau pavirsime? Ar jau pavirtome?

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sutapimas

Vieniems tu būsi per didelis, todėl jie atidės tave vėlesniam laikui ir sugrįš, kai paūgės…

Kitiems tu būsi pernelyg mažas… Jų spaudimas kažkurią akimirką paveiks tave taip stipriai, kad tu bandysi greitai paūgėti ir net pradėsi trūkinėti per siūles, tačiau tai pavyks tik trumpam.

Kažkam su tavimi bus pernelyg karšta, kažkam – pernelyg šalta. Jie bandys įtikinti tave, kad tai tu kaltas, nes tavęs visada arba “pernelyg“, arba “nepakankamai“, tačiau visa tai kvailystės.

Tavęs bus pakankamai… Ir – pakaks tik tavęs, kai vieną dieną tu su kažkuo tiesiog sutapsi.

Ir… Kai tas “kažkas“ sutaps su tavimi…

Padėka autoriui! Pagal L. Lmoe esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Kiekvieną akimirką mes kažką renkamės

Kaip smagu atrasti SAVO…

Savo kavinę, kur rytais verda pačią kvapniausią kavą ir kepa trapius kruasanus.

Savo apsirengimo stilių, kuris išreiškia mūsų vidinį pasaulį per rūbus, atspalvius, aksesuarus. Savo knygas, kurias vienija viena tema – tai gali būti fantastika, kelionės arba pasakojimai apie gyvūnus.

Mes laimingi, kai sutinkame bendramintį žmogų, su kuriuo galime dalintis ne tik įkvepiančiu džiaugsmu, bet ir sunkiais pergyvenimais. Laimingi, kai turime kampelį, kuriame mums gera – tai jaukūs tėvų namai, arba – pavėsinė miesto parke.

Mums patinka tam tikros gėlės, mes mėgstame labiau plombyrą, nei šokoladinius ledus ir važiuojame troleibusu, ignoruodami autobusą.

Kiekvieną minutę mes kažką renkamės.

Ir turime pilną teisę tokiems pasirinkimams…

Po vieną detalę, kaip dėlionę, mes surenkame SAVO pasaulį. 

Gražų. Ryškų. Unikalų.

Padėka autorei! Pagal K. Šustrova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !