Dabar paskleista pavojinga mada – drakonizuoti bet kokią pagalbą.
Ją pasmerkė, pavadinę apgailėtinu gelbėjimu, neatskirdami patologiško žmogaus valdymo primetant savo sprendimus, nuo natūralaus ketinimo padėti žmogui įveikti sudėtingas aplinkybes.
Atseit, reikia pasitikėti žmonėmis, paliekant juos vienatvėje braidyti po savo neviltį. Atseit, kai padedi, tai būtinai skatini bejėgiškumą arba norą ant kitų pečių permesti savo problemas. Atseit, apskritai tai narcisizmas, paslėptas po gerais norais, o geri norai veda patys žinote – kur.
Kas tai, jei ne eilinis bandymas išlaisvinti visus nuo visų?
Taip, tai gerai – sugebėti pasikliauti pirmiausiai savimi. Gerai, kai gali ištverti visas negandas ir greitai spręsti visus iškylančius klausimus. Gerai, kai moki naudotis visais problemų įveikimo mechanizmais, gali būti stiprus ir niekada nesikreipti į kitus pagalbos.
Gerai… bet ar tai realu visą gyvenimą? Argi nebūna nuopolių, bejėgiškumo periodų, sekinančių negalių, natūralių apribojimų, o kartais ir tikrų tragedijų, po kurių palūžta net patys tvirčiausi ir nepažeidžiamiausi?
Argi visi mes esame lygūs pagal jėgas, galimybes, gebėjimus ir talentus? Argi gėda prisipažinti, kad dabar aš kažko negaliu, ir kad man labai reikalinga pagalba, ir ar yra kažkas gėdingo tame, kad niekas iš mūsų negali visko, ir kad tai labai žmogiška – pagelbėti vienas kitam sunkiu laikotarpiu, žinant, kad niekas nuo to neapsaugotas?
Pasiūlyti pagalbą tuomet, kai matome, kad ji reikalinga, net jei tiesiogiai jos neprašo – taip pat labai žmogiška. Ne visi gali paprašyti pagalbos, gali ir atsisakyti. Bet pasiūlyti, mano požiūriu, vis tik žmogiškiau, nei jausti kito slepiamą kančią ir apsimesti, kad to nejauti.
Nieko įkyriai nepiršti, neskaityti savo nuomonės vienintele teisinga, nesiūlyti savo sprendimų variantų iš aukšto – štai paprastos sveikos pagalbos sąlygos, nesureikšminančios gelbėtojo vaidmens. Visa kita – galima. Ir manau, kad reikia.
Juk mes uždaryti kiekvienas savoje vienutėje kapsulėje su savo asmeniniais pergyvenimais, abejonėmis ir skausmu, mes taip bijome bet kokių vertinimų, mes nuolat laukiame, sąmoningai ar ne, kad mus ir vėl už kažką sugėdins…
Ir jeigu dar ir padėti kitiems bus gėda, jei niekas niekam nieko neprivalės, jei visi vietoje pagalbos siųs vieni kitiems “gėrio spindulėlius“ arba “tikiu, kad tu viską įveiksi“, tuomet kokiais besišypsančiais robotais mes anksčiau ar vėliau pavirsime? Ar jau pavirtome?
Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !