Tai ne tik apie maistą…

Vieną dieną aš supratau, kad mūsų anūkai gali likti be močiutės pyragėlių. Neseniai kalbėjomės apie tai su vyru.

Mes abu turime daug šiltų prisiminimų apie mūsų močiutes ir jų pyragėlius. Apie kažkokį su jais susietą gerumą. Kvapą namuose, tą virtuvinį šurmulį, tešlos ruošimą…

Mūsų mamos jų nekepa ir mūsų mergaitės auga be tokių šiltų akimirkų. Tačiau esmė juk tame, kad tie pyragėliai… jie ne tik apie maistą. Tai kažkokia visaapimanti močiučių meilė, įgavusi formą. Ji jauki ir šilta, ji tokia brangi širdžiai! Tos darbščios, raukšlėtos rankos, pirštai, mikliai suklijuojantys tešlą su įdaru, kurio mažai belieka dėl vis užbėgančių ragauti vaikų.

O įdaras! Pas mus įdarui trindavo mirkytus abrikosus su cukrumi. Arba troškindavo kopūstus, skanumėlis! O dar labai mėgau su lęšiais, bet su jais gamindavo retai, kai būdavo geras derlius.

Taigi, nusprendžiau ir aš pradėti kepti. Paėmiau iš draugės receptą iš pieno, kiaušinių, mielių ir užmaišiau tešlą. Man pasisekė, nes viskas pavyko iš pirmo karto, tik neapskaičiavau pyragėlių dydžio… pasirodo, orkaitėje jie gerokai išauga 🙂 . Bet dabar žinosiu.

Džiuginsiu pyragėliais savo artimuosius periodiškai. O vaikams patikėsiu tešlos maišymą, pyragėlių lipdymą ir įdaro ragavimą 🙂 …

Padėka autorei! Pagal B.Iljina tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !