Kartais pajunti tokias akimirkas: lauktai ir nelauktai. Už viską ir konkrečiai už kažką.
Ir jau nepergyveni dėl praeities. Nebijai ateities. Nevengi dabarties.
Tiesiog suvoki: nebuvo nieko nereikalingo praeityje, visi susitikimai, žmonės, įvykiai ateidavo tam, kad supažindintų su naujomis būsenomis. Ar galėčiau viena tai patirti? Kaip galėčiau viena to išmokti?
Prieš mano akis veidai iš praeities, pamatau juos naujai… Be nuoskaudų žvelgiu. Be kaltės, be apgailestavimų. Tai juk neatsitiktiniai žmonės. Tie žmonės kaip gyvenimo pasiuntiniai, kaip Kūrėjo meilės išraiška.
Dėkoju jums visiems: tiems, kas dabar su manimi ir ko jau nėra mano gyvenime, bet mano širdyje išliko didelio dėkingumo akimirkos – jūs daug ko išmokėte mane, jūsų gerumas mane išmokė:
– visa savo esybe mylėti gyvenimą; pajusti įkvėpimą dėl visko, kas džiugina širdį; išmokti laukti; svajoti taip, kaip pati nesiryžau; tikėti neįmanomais dalykais; pasitikėti savimi; būtinai tikėtis geriausio; žvelgti į gyvenimą mažo vaiko akimis, nepaverčiant sudėtingais paprastų dalykų; išmokti nepraleisti įvykiuose jokių detalių, žodžių, emocijų, sprendimų; būti dėmesinga kitiems žmonėms; tapti kantresne, švelnesne, atlaidesne, o esant reikalui ir griežta; nepasiduoti vidinėms silpnybėms ir apribojimams; nupuolus keltis ir eiti toliau, gyventi dar plačiau; atgimti lyg Feniksas iš pelenų…
Visa tai, gerieji žmonės iš mano gyvenimo, visa tai apie jus… Tai pačio giliausio dėkingumo akimirkos…
Tikiuosi, kad kažkam iš jūsų aš taip pat neatsitiktinis žmogus.
Aš linkiu jums laimės!
Nuoširdi padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 