“Aš nežinau kitų pranašumo požymių, išskyrus gerumą“ (L. van Bethovenas)
…ir meilę – pridurčiau aš.
Tu gali turėti didelę mašiną, didelę piniginę ir didžiausią namą, bet kokia viso to prasmė, jei tavo širdis – mažytė?
Širdis – durys į pasaulį. Jei jos mažos, tuomet įšliauš tik gyvatės-demonai: neapykanta, pavydas ir pagieža. Ir tu žvelgsi į visus su nusivylimu ir pykčiu, nuolat laukdamas klastos.
Angelų sparnai didžiuliai. Jie ateina tik į plačiai atvertas širdis. Tik ten jie gali apsigyventi.
Todėl taip svarbu mokytis mylėti. Visą gyvenimą. Mylėti ir atleisti. O jei kažką mylėti kol kas nesigauna, tai bent jau nejausti neapykantos. Todėl kad neapykanta nuolat išskiria aitraus kvapo nuodus, kurie smilksta ir nuodija jūsų širdį.
Aš nenoriu gyventi juodai-baltame pasaulyje, kur visi arba draugai, arba priešai. Kiekviename žmoguje gyvena angelas. Su juo aš bendrauju. Aš gyvenu spalvotame pasaulyje, edeno sode. Atleidžiu tai, kas skaitoma nuodėme. Todėl kad nuodėmė – dažniausiai labai subjektyvus vertinimas. Pradedi nagrinėti nuodėmės mazgelius, o ten nėra nieko, išskyrus svetimą skausmą.
Jei širdis didelė – tuomet tai meilės ir stiprybės vandenynas. Tos, kuri visada išgelbės, papildys ir palaikys. Didelė širdis – kaip magnetas traukia aplinkinius. Ir meilė auga, prisotina, praturtina.
Neįmanoma mylėti visų. Bet tuos, kurie šalia – būtina.
Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 