Mėnuo: spalio 2024

Miniatiūros

Tau padovanota didelė dovana gyventi. Tu turi galimybę patirti ir jausti. Tau dovanota galimybė girdėti muziką ir matyti mylimo žmogaus šypseną. Tu turi viską, kad galėtum mylėti ir dovanoti meilę. Tavyje tiek tyro džiaugsmo…

Tu turi saulę ir milijonus žvaigždžių. Tu esi gyvenimas ir tu gali dovanoti gyvenimą. Kaip nuostabu, kad tu esi…

R. Markes

************

Laisvės išmoko laisve. Atsakomybės išmoko atsakomybe. Gėrio ir sąžinės – gėriu ir sąžine. Meilės – meile. O laimės – laime…

Autorius nežinomas

************

Nors gyvenimas kartais nenuspėjamas ir sunkus, tačiau jame visada galime atrasti erdvės vilčiai geresniems laikams, tikėjimui stebuklingomis permainomis… Tyrai meilei… paprastai žmogiškai laimei…

Lora Bekitt

************

Mylėti – reiškia niekada neskaudinti. Mylėti – reiškia saugoti kito žmogaus širdį ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir nuo savo negatyvios būsenos – savo pykčio, prastos nuotaikos, irzlumo… 

Mylėti – reiškia saugoti ir branginti…

Autorius nežinomas

************

Meilėje viskas klesti. Žmonės taip pat.

Edvard Taraščansky

************

Norisi pripildyti kiekvieną savo dieną tyliu tyrumu ir džiaugsmu. Su niekuo nesiginčyti ir nieko neįrodinėti. Niekur neskubėti ir visur suspėti. Nesiliauti mylėti, svajoti ir šypsotis. Norisi tiesiog… gyventi!

Autorius nežinomas

************

Patys nuostabiausi dalykai vyksta mūsų gyvenime, kai mes žvelgiame į pasaulį su meile.

Kai jaučiame širdyje švelnią šilumą. Šildomės joje, tarsi pačioje šilčiausioje ir jaukiausioje jūroje… O paskui skleidžiame švelnumo spindulius į išorę… Pildykime savo gyvenimą meile, švelnumu, tyrumu…

Alisa Del

************

Žmogui labai reikia, kad jį kažkas mylėtų… Kad prieš miegą apie jį pagalvotų. Ir pasakytų jam: “Viskas bus gerai, mes drauge viską įveiksime“. Kas pasirūpintų juo ir pasakytų: “Renkis šilčiau“. Ir kažkas, apie ką taip pat norėtųsi galvoti ir juo pasirūpinti. Kas supranta ir be žodžių. Ir visada laukia.

Autorius nežinomas

************

Jei kažkam šiandien niekas nepasakė gerų žodžių, leiskite man pasakyti… Jūs labai mylimi ir labai reikalingi žmonės šiame pasaulyje – kažkam ir kažkieno… Niekada nepamirškite šito. Niekada…

Autorius nežinomas

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilės istorijos

Mums taip norisi tikėti istorijomis apie tyrą ir didelę meilę ir apie tai, kad “vieną dieną jie atrado vienas kitą ir ilgai ir laimingai gyveno“ (o kaip gi kitaip?).

Kartais mes matome tokias istorijas ne tik knygose ar kine. Kartais suprantame, kad “ilgai ir laimingai“ – tai nebūtinai “tobulai-romantiškai ir be jokio debesėlio“

Ir kad laimė visada kitokia. Ir kad ji ne kažkur ten, už tolimo horizonto, už Visatos tolių, bet čia pat, su žmogumi, kurį tu myli. Ir kad jūs galite būti labai skirtingi, tačiau visiškai neįtikėtinu būdu sutampate tame, kas svarbiausia: meilėje.

Ir kad kartais kelyje į meilę tenka įveikti įvairiausius (ir ne tik išorinius!) sunkumus, kliūtis ir aplinkybes. O kartais tenka susidoroti ir su savo asmeninėmis baimėmis ir abejonėmis. Arba neryžtingumu ir tingumu. Arba su perdėtu svajingumu, kurį visada iš debesų į žemę nuleidžia tvirta realybės ranka. Ir kad tikrovė – tai visada gilu, paprasta ir suprantama. Arba sudėtinga, bet visada suprantama. Bent jau tau pačiam.

O kartais pasirodo, kad visa ta didelės meilės istorija – taip pat ir apie tave. Pasistenk tai laiku pastebėti ir suprasti. Pasistenk tai pajusti ir pilnai priimti. Ir leisk sau patirti didelės meilės laimę ir sunkumus.

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie atsakomybę santykiuose

Mes galime kasdien ir sunkiai darbuotis ties savo tobulėjimu. Išmokti aiškiai išreikšti savo norus ir ketinimus kitam žmogui. Tapti sąmoningais ir supratingais. Žinančiais savo ribas ir atsakingais už save. Visa tai yra mūsų asmeninės atsakomybės sritis gyvenime.

Ir tarpusavio santykiuose tai, deja, tik penkiasdešimt procentų. Koks bebūtų protingas ir sąmoningas vienas partneris, tačiau jis negali atsakyti už viską. Tik už savo pusę. Ir kartais tai apmaudu.

Bet kas gi prasideda toliau? Toliau prasideda kito žmogaus atsakomybės sritis. Ir jis gali daryti čia viską, ką nori. Tikrai. Viską, ką nori. Jis gali pakilti iki dangaus ir pulti žemyn. Jis gali kažkur užstrigti ir ten ilgai užsibūti. Jis gali pažadėti kažką nuveikti ir tyliai sabotuoti bet kokius pokyčius. Jis gali nueiti savuoju, kitokiu nei mūsų, keliu. Čia jis gali viską.

Kas tuomet belieka mums? Mums lieka viltis. Tik viltis, kad mes sutapsime. Ir būti pasiruošus tam, kad nesutapsime. Pasiruošus priimti tai, kad mes negalime būti kartu. Ir džiaugsmas dėl to, kad vis dėl to galime. Ir didelė drąsa visa tai pradėti.

Todėl kad mylėti būna malonu arba skausminga, džiugu arba baugu, bet mes turime poreikį mylėti. Antraip vardan ko visa tai aplinkui?

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ruduo įsigalėjo…

Atėjo stebuklingas metas. Tai laikas, kai ypač juntamas rudens alsavimas. Todėl nenuostabu, kad pats ryškiausias ir spalvingiausias ruduo yra ne lapkričio, bet spalio mėnesį.

Miškas spindi visomis rudens spalvomis, sode dar kvepia vėlyvais obuoliais, baigia žydėti paskutinės gėlės, sirpsta ryškiai oranžinės dėžutės – dumplūnės. Po kojomis guli gamtos rūpestingai nuaustas auksinių ir raudonų lapų kilimas. Dangus jau visai rudeniškas.

Kiekvieną dieną vis šalčiau, rytais galime pamatyti net naktinių šalnų nėrinius, papuošusius pievas ir medžių lapus. Saulė jau ne taip šildo, bet dieną dar galime pagauti trumpas praėjusios vasaros šilumos akimirkas. Iš visų pusių girdimi atsisveikinančių su mumis iki pavasario paukščių balsai.

Ruduo visur pilnai įsigalėjo…

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Laisva ir beribė

Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika siela galėtų sutikti apriboti savo laisvę: mūsų laisvė – tai neatsiejama prigimtinė mūsų dvasios savybė.

Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika dvasia galėtų sutikti apriboti savo vystymosi galimybę: mūsų tobulėjimas – tai neatsiejamas prigimtinis mūsų sąmonės siekis.

Ir jei tik mes leidžiame kažkam spręsti, kur ir kaip mums kurti savo gyvenimą – mes jau pralaimime, nes pasirenkame griūties kelią.

Jokios primetamos “vertybės“, jokie svetimi “išskirtiniai interesai“ negali ir neturi trukdyti nei vieno žmogaus vystymosi.

Ir jei tai vyksta – tai tamsos vertybės ir interesai, tai tiesus kelias į griūtį ir degradaciją, todėl sutikti eiti tokiu keliu – labai naivu ir neperspektyvu.


Padėka autoriui! Pagal En Merkar esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !