Šis pasaulis išsilaikys dėka to, kas paprasta ir suprantama. Kaip blyneliai rytais arba putlūs pyragai vakarais, kai už lango viską apgaubia tamsa.
Kai gali parinkti įvairiaspalvius siūlus ir megzti šaliką. Arba nupinti savo vaizduotėje sukurtą angeliuką, kuris tave saugos.
Kai galima skaityti pasakas iš vaikystės, gurkšnojant kakavą iš puodelio ir svajoti apie būsimą vasarą.
Kai žiema – tai tiesiog laikotarpis, kuomet gali klausytis savo vidinės tylos, o ne bausmė iš aukščiau. Ir aš dabar turiu omenyje ne žiemą gamtoje.
Kai galima be jokio tikslo vaikštinėti po mišką, stebėti ežerą ir išgirsti, kad kažkas iš vandens gyventojų pliūkštelėjo į gilumą ir skaičiuoti sklindančius ratilus paviršiuje.
Kai puodelis kavos ar arbatos upės krantinėje primena pagarbos ir dėkingumo ritualą šiam pasauliui už tuos, kas visiems laikams persipynė savo gyvenimu tavo širdyje.
Kai galiausiai tu priimi savo lemtį kaip Didžiąją Verpėją, kuri turi tau ypatingą dovaną ir nurodo kelią į ją. Ir kartais ji atrodo visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji. Ir tame taip pat yra dalis dovanos.
Nepamiršk jos priimti. Kitaip vardan ko visa tai, tiesa?
Padėka autorei! Pagal I. Šamajka esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 