Mėnuo: spalio 2024

Tai mūsų valioje

Tą pačią akimirką, kai mes atiduodame savo vidinę jėgą impulsyvioms reakcijoms, nevaldomoms emocijoms arba įprastiems negatyvaus elgesio šablonams – aplinkybės tampa stipresnės už mus ir nugali mus.

Bet tą akimirką, kai mes esame sąmoningi ir suvokiame, kas mes tokie ir koks galingas vidinis potencialas yra mumyse, kuris skirtas aukščiausiam savęs realizavimui – mes pradedame suprasti, kad turime pasirinkimą.

Kas bus toliau, priklauso nuo mūsų. Visada.

P.S. Visos negatyvios emocijos ir reakcijos, o ypač ilgalaikės negatyvios būsenos turėtų įspėti mus kaip pavojaus signalas apie tai, kad mes praradome ryšį su savo vidiniu dvasiniu potencialu, su savo aukštesniuoju “aš“.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Viskas tavyje

Niekas nepasakys tau to, ko tu pats nežinai.

Jei tu kažką skaitai, matai, girdi ir tai tavyje atsiliepia, – reiškia, vyksta tavo vidinio žinojimo aktyvacija. Antraip nebūtų vidinio rezonanso.

Kiekviename iš mūsų yra vidinio žinojimo šaltinis, tiesiog dėl įvairių priežasčių jis mums neprieinamas. 

Žmonės dažnai nepasitiki savimi. Todėl ignoruoja vidinius atsakymus ir ženklus.

Todėl dažniausiai vidinio žinojimo aktyvacija ir vyksta per kitus. Kai rezonuoja – nerezonuoja.

Rezonuoja – reiškia, tai aktuali tau tema, prasmė, informacija, dažnis.

Svarbu: tai, kas rezonuoja, jau yra tavyje. Išorė gali tapti tik markeriu, orientyru tolimesniam vidiniam darbui, išraiškos ir atvėrimo aktyvavimui. 

Kad suvoktume, išgyventume savyje, savaip. Ir pritaikytume pačiu geriausiu būdu, Gerovės labui.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vardan bendros gerovės

Upės negeria savo vandens, medžiai nevalgo savo vaisių.

Saulė šviečia ne sau, ir gėlės skleidžia savo aromatą ne sau.

Gyventi vardan kitų – gamtos dėsnis.

Gyvenimas nuostabus, kai tu laimingas, bet gyvenimas daug nuostabesnis, kai kiti laimingi būtent tavo dėka. 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patikėkite, tai veikia!

Mes su mama turime daugiametį pajuokavimą: “Gyvenimas griūva. Eisiu tuo tarpu bulvių iškepsiu“.

Pajuokavimas veikia! Nors galima ir nepriimti jo pažodžiui. Ne bulves kepti, o pavyzdžiui, siūti sijoną, eiti grybauti, žiūrėti komediją, kepti spurgas. Visa tai veikia, mielieji, o ne dramos ir tragedijos, tęsiamos ant griuvėsių. 

Patikėkite man!

Ten, kur kažkas griūva, reikia užsiimti paprastais žemiškais reikalais, nes būtent paprasti žemiški reikalai ištraukia mus iš sukrėtimo miglos.

Gyvenimas visada bus vertas to, kad jį tęstume. Ir kad ateitų naujos galimybės, jas reikia sutikti užsiėmus.

Todėl paleiskite į visas keturias puses tuos, kas galvojo, jog su jumis galima elgtis taip, kaip jie sau leido. 

Pasitraukite nuo visų uždarytų durų.

Liaukitės gailėtis to, ko negalima sugrąžinti.

Ir – “kepkite bulves“!

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lyg Didžioji Verpėja…

Šis pasaulis išsilaikys dėka to, kas paprasta ir suprantama. Kaip blyneliai rytais arba putlūs pyragai vakarais, kai už lango viską apgaubia tamsa.

Kai gali parinkti įvairiaspalvius siūlus ir megzti šaliką. Arba nupinti savo vaizduotėje sukurtą angeliuką, kuris tave saugos.

Kai galima skaityti pasakas iš vaikystės, gurkšnojant kakavą iš puodelio ir svajoti apie būsimą vasarą.

Kai žiema – tai tiesiog laikotarpis, kuomet gali klausytis savo vidinės tylos, o ne bausmė iš aukščiau. Ir aš dabar turiu omenyje ne žiemą gamtoje.

Kai galima be jokio tikslo vaikštinėti po mišką, stebėti ežerą ir išgirsti, kad kažkas iš vandens gyventojų pliūkštelėjo į gilumą ir skaičiuoti sklindančius ratilus paviršiuje.

Kai puodelis kavos ar arbatos upės krantinėje primena pagarbos ir dėkingumo ritualą šiam pasauliui už tuos, kas visiems laikams persipynė savo gyvenimu tavo širdyje.

Kai galiausiai tu priimi savo lemtį kaip Didžiąją Verpėją, kuri turi tau ypatingą dovaną ir nurodo kelią į ją. Ir kartais ji atrodo visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji. Ir tame taip pat yra dalis dovanos.

Nepamiršk jos priimti. Kitaip vardan ko visa tai, tiesa?

Padėka autorei! Pagal I. Šamajka esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nušvitimas

Paradoksas tame, kad nušvitimas – tai bandymas būti pačiu savimi. Todėl tiek mažai “nušvitusiųjų“. Mes, jau būdami patys savimi, bandome atrasti kelią į pačius save. Absurdas, ar ne? Tai neįmanomas dalykas.

Daugybė žmonių per savo išpūstą autoritetą bando suteikti mums instrumentus, kaip mums gyventi, kad pasiektume nušvitimą.

Patikėkite, niekas nieko negali jums suteikti, išskyrus jus ir Kūrėją. Kas teisinga ar neteisinga, galite išsiaiškinti tik jūs patys. Visi guru, meistrai, mokytojai turi tik savo patirtį apie save. Jie nepadės jums.

Kelias į nušvitimą paprastas: viskas, kas jus įkvepia, kas suteikia džiaugsmą – tai teisinga kryptis. Viskas, kas daro mus nelaimingais – nuveda tolyn nuo savęs.

Jūs visada nušvitę, jūs negalite būti nenušvitę.

Tiesiog būkite savimi.

Padėka autoriui! Pagal Venestian esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Gyventi paprastą gyvenimą…

Pastebėjau, kad pavargau nuo “profesionalių“ nušvitusiųjų tekstų, kurie “žino kaip“…, nuo marketologų arba “tiesos“ skelbėjų.

Dauguma tų tekstų negyvi, juose nėra gyvybės. Bet juose juntama tam tikra užduotis. Jie kaip užprogramuoti – daro savo darbą, nenukrypdami į šonus, nematydami ir nepastebėdami “kitų“. Šabloniniai, “gražiai ir teisingai“ surašyti žodžiai, nuo kurių pasidaro kažkaip nejauku ir nyku.

Norisi nuo to atsiriboti ir gyventi paprastą gyvenimą, kupiną tokių daug kam neįdomių buitinių rūpesčių… Išsiregistruoju, mažinu kontaktus, kurie transliuoja susireikšminimą, rečiau apsilankau socialiniuose tinkluose.

Jaučiu poreikį atverti visus langus ir duris, įsileisti gaivaus oro į savo erdvę. Ir apriboti triukšmą…

Norisi atgauti pagaliau Dėmesį, kurį kažkada taip lengvabūdiškai visur išbarsčiau ir išdalinau. 

Prisipildau Gyvenimu… Tuo, kuris Yra dabar… Jaučiu… stebiu…

Vakar, sėdėdama skvere, pamačiau merginą, kuri mezgė gražų šaliką… Rudenėja… Pastebėjau, kad šypsausi, stebėdama jos rankas, rūpestingai besidarbuojančias virbalais. Tame tiek Meilės…

Kažkodėl dabar norisi skaityti popierines knygas, gerti imbiero arbatą po jaukiu abažūru ir niekur neskubėti…

Šviesios dienos!

Padėka autorei! Pagal Natalja Forniak tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !