Kai šviečia saulė, ji šviečia visiems vienodai…
Taip pat ir besąlygiška meilė. Ji nenukreipta tik į kažką konkrečiai, ji tokia pati saulė viduje, šviečianti ir sušildanti savimi viską aplinkui.
Daugeliu atvejų mes tik mokomės tokiais būti. Ir geriausiu atveju mums gaunasi nukreipti vieną iš spindulių į kažką konkrečiai iš mūsų aplinkos. Tačiau ne visada, o tik tuomet, kai tas kitas žmogus nukreipia į mus savo spindulius. Kol juos nukreipia.
O štai saulė šviečia visiems, šildydama savo spinduliais visus ir viską. Nepriklausomai nuo to, ar šviečia kažkas atsakydamas, vertina šią šviesą ir šilumą ar ne.
Ji tiesiog šviečia ir šildo. Be jokių sąlygų ir lūkesčių. Ji tiesiog nemoka kitaip.
Taip pat ir tikra meilė. Ji negali kitaip.
Saulė ją tik primena. Primena savimi apie ją.
Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt
Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 