Meilė – tai nebūtinai jausmas tam tikram žmogui – tai būsena, charakterio ypatumas, kuris įtakoja žmogaus požiūrį į visą pasaulį, o ne tik į vieną meilės “objektą“.
Jei žmogus myli tik kažką vieną ir abejingas kitiems artimiesiems, tuomet jo meilė – ne meilė, o simbiotiška sąjunga.
Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo “objekto“, o ne nuo jų gebėjimo mylėti. Jie įsitikinę, kad jei jie nemyli nieko, išskyrus “mylimą“ žmogų, tai tik įrodo jų meilės jėgą. Taip išryškėja klaidinga nuostata, kurią anksčiau minėjome – fiksacija į “objektą“.
Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad eitų mokytis piešti, tvirtina, kad jis tiesiog turi atrasti vertingą natūrą, ir kai ją suras, jis pieš puikiai, ir tai įvyks savaime.
Tačiau jei aš tikrai myliu kažkokį žmogų – aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą.
Jei aš galiu kažkam pasakyti “aš myliu tave“, aš turiu gebėti pasakyti ir “aš myliu tavyje viską“, “tavo dėka aš myliu visą pasaulį“…
Mintys iš E. Frommo kūrybos
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 