Tu gyveni įprastą, kaip tau atrodo, gyvenimą. Gamini vakarienę, kuri planus savaitgaliui, džiaugiesi, kad atradai, pagaliau, balansą tarp darbo ir kažko asmeniško. Pamiršti jau, kad gali būti kitaip.
O paskui sutinki kažką iš jų – nesvarbu, ar triukšmingoje gatvėje, ar tiesiog prie savo namų slenksčio. Ir jauti, kaip pasaulis atgyja lotosu, mėlynąja paukšte, širdies švelnumu tavo krūtinėje.
Kokie jie gražūs: beprotiškas ironijos ir gerumo mišinys. Kaip jie atranda savyje jėgų eiti, net jei baisu, jei išmušti iš vėžių ir iš kojų. Neša savyje muziką, sapnus ir pasakas. Ir ne tik – neša! Atrodytų, kad jie iš to sudaryti, kaip kiti – iš kaulų ir odos.
Sugrąžina nukritusias žvaigždes ten, kur jos labiausiai reikalingos: į nusiminusių, bijančių tamsos širdis. Saugo gėles nuo skersvėjų, žodžiais sušildo tylėjimo šaltį, ir ne tiek laukia stebuklų, kiek patys mokosi sudalyvauti jų kūryboje.
Visiškai realūs… Tie, kas įjungia šviesą…
Padėka autorei! Tekstas iš projekto “Kit ne spi“, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 