Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.
Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.
Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.
Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį dvasinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (ir tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.
O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių sąlygotumų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.
Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.
Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų apsikiaulino, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.
Sąmoningumas – tai esmės matymas ir laisvė būti savimi.
Padėka autorei! Pagal Vladislava Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 