Nes jis ne vienas…

…Daugumos iš to, su kuo kasdien grumiasi vieni, kiti net nepastebi, nes jie turi artimųjų palaikymą. Jų pagalba – tarsi oras. Jis nematomas, bet, apgaubdamas, jis prisotina ir apsaugo.

Jei tave palaiko, tuomet visi šie nemalonumai: apkalbos, nuoskaudos, pretenzijos išsisklaido, kartais net nepasiekus tikslo. Jie kaip meteoritai, papuolę į atmosferą.

Žmogus su palaikymu kartais labiau nenugalimas, nei karys su šarvais. Nes jis ne vienas, už jo nematomas gynybos būrys.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Visiškai realūs…

Tu gyveni įprastą, kaip tau atrodo, gyvenimą. Gamini vakarienę, kuri planus savaitgaliui, džiaugiesi, kad atradai, pagaliau, balansą tarp darbo ir kažko asmeniško. Pamiršti jau, kad gali būti kitaip.

O paskui sutinki kažką iš jų – nesvarbu, ar triukšmingoje gatvėje, ar tiesiog prie savo namų slenksčio. Ir jauti, kaip pasaulis atgyja lotosu, mėlynąja paukšte, širdies švelnumu tavo krūtinėje.

Kokie jie gražūs: beprotiškas ironijos ir gerumo mišinys. Kaip jie atranda savyje jėgų eiti, net jei baisu, jei išmušti iš vėžių ir iš kojų. Neša savyje muziką, sapnus ir pasakas. Ir ne tik – neša! Atrodytų, kad jie iš to sudaryti, kaip kiti – iš kaulų ir odos.

Sugrąžina nukritusias žvaigždes ten, kur jos labiausiai reikalingos: į nusiminusių, bijančių tamsos širdis. Saugo gėles nuo skersvėjų, žodžiais sušildo tylėjimo šaltį, ir ne tiek laukia stebuklų, kiek patys mokosi sudalyvauti jų kūryboje.

Visiškai realūs… Tie, kas įjungia šviesą…

Padėka autorei! Tekstas iš projekto “Kit ne spi“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Miniatiūros

Išmintingai kalbėti daug lengviau, nei gyventi tuo, ką kalbi. Todėl Rytuose yra posakis: “Koks tu iš tiesų esi šaukia garsiau už tai, ką tu kalbi“.

H. Inayat Khan

************

Tame mūsų laikų ir ironija, ir bėda – mus nuolat spraudžia į visokius šablonus, vietoje to, kad tiesiog būtume tuo, kas esame: žmonėmis… Juk sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, drugelis studijuotų instrukciją “Kaip tapti drugeliu“, arba kad obelis krimstų mokslus “Kaip tapti obelimi“…

Autorius nežinomas

************

Kai stengiamės būti savimi, eiti savo keliu, mes sukeliame daugeliui žmonių priešiškumą. Tačiau jei stengiamės nusileisti kitų norams, mes sukeliame priešiškumą patiems sau.

K. Pinkola Estes

************

Taip ir turi būti: dangus su žvaigždėmis, Žemė su gėlėmis, ir žmonės – su meile…

Tanajama Čiugeju

************

Nori sužinoti, kuo tu gali tapti? Tu gali apkabinti tą, kas verkia. Prajuokinti tą, kas pyksta. Atsisėsti ant suolelio šalia to, kas iš beviltiškumo sėdi vienas. Tu gali kažkam tapti visu pasauliu.

Gabriel Garsia Markes

************

Daugelyje iš mūsų gyvena laimės fantomas. Tai keistas, niekuo nepagrįstas tikėjimas, kuris laikosi ant trijų banginių-žodžių: “Viskas bus gerai“…

Emilija Osten

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kodėl vasara?

Ir kas žino, kodėl mes taip sunkiai atsisveikiname su vasara?

Paskutinė rudens diena skęsta šaltuose žiemos rūkuose. Atsisveikinimas su rudeniu tylus ir nepastebimas. Pilką liūdesį palaipsniui keičia griežtas baltumas ir siluetų ryškumas.

Paskutinė žiemos diena niekada nedovanoja vilčių ankstyvam pavasariui. Mes visada patys piešiame sau šią viltį.

Paskutinė pavasario diena – ne atsisveikinimas, tai nuojauta. Vasaros nuojauta. Ji gali būti įvairi. Kažkam – uodai ir musės, leipstantys nuo karščio miestai, kaitinanti saulė. Kažkam – besąlygiško džiaugsmo pojūtis, lengvas svaigulys nuo spalvų ryškumo, pojūčių ir jausmų. Paskutinė pavasario diena – tai nuojauta “Rytoj vasara!“  

Ir tik paskutinė vasaros diena sukelia nepaaiškinamą liūdesį. Ir mes bandome prailginti vasarą, išvažiuodami į šiltus kraštus. Mes prisimename, kokia trumpa (jau kelintą kartą!) buvo ši vasara. Ir vėl pradedame laukti kitos vasaros.

Gerai, kad ji kaskart sugrįžta…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kur tu esi?

Kur tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi? 

Ir aš dabar štai apie ką: ar tu matai gyvenimą? Kur iš tiesų tu esi?

Gal telefono erdvėje? O juk kartais jis būna ne tik geruoju Burtininku, bet ir laiko Ėdiku. O vasara, kuri dabar aplink tave, galbūt iš visos širdies nori kažką tau pasakyti. Arba ruduo, ar žiema, pavasaris…

Kur tu dabar esi? Apmąstymuose apie ateitį? O ji kuriama dabar, kaip namas iš atvežtų statybai medžiagų: kas yra, iš to ir statoma. Iš liūdesio, iš pykčio, tavo ateitis, ar iš gerumo akimirkų?

O juk štai jis, širdimi atskleistas atradimas: ten, kur tu dabar esi, ten gera. Ten, kur tavo širdis, ten gera.

Gera kvėpuoti gaivumu, kurį padovanojo praėjęs lietus. Kvėpuoji – ir atsigauni, jėgos grįžta, žvalumas, ištiesini nugarą, pakeli rankas į dangų. Ir jau debesys išsisklaido, saulė pasirodo, mirkteli ir pasislepia už neįtikėtinai gražaus debesėlio (ir kas ten juos piešia, tas nepakartojamas formas, koks nepailstantis Dailininkas?), ir vėl saulutė pasirodo, spinduliais apkabina. Gera… Gera stebėti šias slėpynes Kūrėjo pasaulyje…

Gera klausytis kaimo garsų. Štai gaidys gieda savo rytinę “pareigą“, žadina dieną, naujos energijos ateina, imsimės visi darbų. Draugiškai ir žvaliai, bendrai naudai..

Lengvi vėjo gūsiai dar nupurto nuo berželio likusius lietaus lašelius, šviesa slysta nuo vieno lapelio ant kito. Skrenda sau drugelis laisvoje erdvėje, ieškodamas sausos, gražios ir gėlėtos vietelės.

O štai karvutė eina pro šalį, mūkia, šaukdama savus arba perspėja šeimininkę, kad atvertų vartus ir vandens atsigerti kuo daugiau įpiltų.

Namuose artimi žmonės maloniuose rūpesčiuose tyliai šnekučiuojasi…

Štai jis – gyvenimas. Štai ji – stiprybė gyventi. Akimirkose.

Tame, ką matai. Tik atidžiai, savo širdimi. Tame, ką girdi. Tame, dėl ko šypsaisi. Arba tame, dėl ko verki nuo užpildančio iki kraštų nuoširdumo pojūčio.

Arba tame, kai skubi padėti. Arba kai ją, tą pagalbą, priimi ir matai: gerumas mūsų širdyse neišsenka, o sunkumuose jis dar ryškiau pasireiškia, tas mūsų gerumas. Jei tu drąsiai žvelgi į gyvenimą.

Ir tuomet nėra būtinybės gaišti laiką giliuose apmąstymuose ar telefonuose (na, nebent svarbūs darbai šaukia), kankintis abejonėse “o kas, jei…“ ir “o kas būtų…“

Prasmė – ji čia pat. Gyvenimo prasmė – pilnai atsiveria kiekvienoje akimirkoje.

Kartais vienas skrendantis pro šalį drugelis gali įkvėpti knygai, vaiko šypsena – svarbiam sprendimui, išgirstas nuoširdus pokalbis – geriems darbams.

Ir tu pradedi kelionę. Eini iš širdies į širdį. Kaip gali, kaip sugebi, kaip žinai, kaip jauti. Ir viskas. Viskas tau aišku. Ir dėl to lengva. Gera.

Tai kur gi tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tarp kasdienybės rūpesčių…

Jūs girdėjote daug pasakojimų apie atsiskyrėlius, apie vienuolynus kalnuose, kur žmonės pašvenčia savo gyvenimą Kūrėjui.

Mums diegė mintį, kad tie žmonės ypatingi. O kas, jei aš pasakysiu, jog ypatingi esate jūs?

Kiekvienas iš jūsų gyvena šiuolaikinio pasaulio rūpesčiuose, ir vis dėl to jūs gyvenate Kūrėjui.

Lengva eiti dvasiniu keliu, kai tu esi vienas, kai nereikia rūpintis vaikais, pagyvenusiais tėvais, ryte eiti į darbą ir spėti paruošti vakarienę visai šeimai.

Nereikia daryti iš kitų žmonių stabų už tai, kad jie parašė protingą knygą arba atvėrė savyje savybes, kurių jūs dar neatvėrėte savyje.

Iš tikrųjų tai jūs tas priešakinis būrys, kuris tarp kasdienybės rutinos ir daugybės rūpesčių nutiesia kelią į šviesą visiems, kas eina už jūsų.

Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų atspindys aplinkiniuose

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį dvasinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (ir tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių sąlygotumų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų apsikiaulino, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai esmės matymas ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal Vladislava Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pasitikėti savimi…

Kiekvieną kartą, kai aš abejoju savo veiksmų, jausmų arba minčių teisingumu, aš primenu sau, kad kiekvieną kartą, kai aš pasitikėjau savimi ir savo intuicija, vienaip ar kitaip, bet aš sulaukdavau gerų rezultatų.

Tačiau kiekvieną kartą, kai aš klausiausi “šalto proto“, logikos, kitų žmonių patarimų (net ir meistrų), tuo pačiu ignoruodama savo vidinį balsą – visada viskas gaudavosi ne taip…

Todėl, jei manęs paklaustų apie pagrindinį mano gyvenimo principą, aš atsakyčiau: išsaugoti savo autentiškumą ir būti ištikima sau. 

Tai reiškia – visada ir visame būti savimi: jausmuose, mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.

Padėka autorei! Pagal Julija Rait – Matvijčiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo Širdies kelias

Pabandykime drauge pažvelgti, ar jūs einate savo dvasiniu keliu. Dvasinis kelias – tai Širdies kelias.

Įsivaizduokite, kad jūs turite viską, kad turite daugybę laisvo laiko, ir jums nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Kuo tokiu atveju jūs norėtumėte užsiimti?

Galbūt, jūs norėtumėte piešti arba keliauti, o gal – darbuotis sode arba rūpintis gyvūnais? Viskas, ko jūs iš tikrųjų norite šiame gyvenime – tai ir yra jūsų Širdies kelias.

Kai jūs perjungiate savo dėmesį į savo dvasinį kelią, tegul nors ir retkarčiais, jūs pasipildote energija.

Dvasinis kelias aktyvuoja įkvėpimo ir gerovės procesus.

Pabandykite atrasti savo Širdies kelią, ir jūs atsidursite kūrybinės energijos Sraute, kuris pakreips jūsų gyvenimą teigiama linkme. Efektas bus netikėtas…

Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !