Mėnuo: rugpjūčio 2024

Kur tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi? 

Ir aš dabar štai apie ką: ar tu matai gyvenimą? Kur iš tiesų tu esi?

Gal telefono erdvėje? O juk kartais jis būna ne tik geruoju Burtininku, bet ir laiko Ėdiku. O vasara, kuri dabar aplink tave, galbūt iš visos širdies nori kažką tau pasakyti. Arba ruduo, ar žiema, pavasaris…

Kur tu dabar esi? Apmąstymuose apie ateitį? O ji kuriama dabar, kaip namas iš atvežtų statybai medžiagų: kas yra, iš to ir statoma. Iš liūdesio, iš pykčio, tavo ateitis, ar iš gerumo akimirkų?

O juk štai jis, širdimi atskleistas atradimas: ten, kur tu dabar esi, ten gera. Ten, kur tavo širdis, ten gera.

Gera kvėpuoti gaivumu, kurį padovanojo praėjęs lietus. Kvėpuoji – ir atsigauni, jėgos grįžta, žvalumas, ištiesini nugarą, pakeli rankas į dangų. Ir jau debesys išsisklaido, saulė pasirodo, mirkteli ir pasislepia už neįtikėtinai gražaus debesėlio (ir kas ten juos piešia, tas nepakartojamas formas, koks nepailstantis Dailininkas?), ir vėl saulutė pasirodo, spinduliais apkabina. Gera… Gera stebėti šias slėpynes Kūrėjo pasaulyje…

Gera klausytis kaimo garsų. Štai gaidys gieda savo rytinę “pareigą“, žadina dieną, naujos energijos ateina, imsimės visi darbų. Draugiškai ir žvaliai, bendrai naudai..

Lengvi vėjo gūsiai dar nupurto nuo berželio likusius lietaus lašelius, šviesa slysta nuo vieno lapelio ant kito. Skrenda sau drugelis laisvoje erdvėje, ieškodamas sausos, gražios ir gėlėtos vietelės.

O štai karvutė eina pro šalį, mūkia, šaukdama savus arba perspėja šeimininkę, kad atvertų vartus ir vandens atsigerti kuo daugiau įpiltų.

Namuose artimi žmonės maloniuose rūpesčiuose tyliai šnekučiuojasi…

Štai jis – gyvenimas. Štai ji – stiprybė gyventi. Akimirkose.

Tame, ką matai. Tik atidžiai, savo širdimi. Tame, ką girdi. Tame, dėl ko šypsaisi. Arba tame, dėl ko verki nuo užpildančio iki kraštų nuoširdumo pojūčio.

Arba tame, kai skubi padėti. Arba kai ją, tą pagalbą, priimi ir matai: gerumas mūsų širdyse neišsenka, o sunkumuose jis dar ryškiau pasireiškia, tas mūsų gerumas. Jei tu drąsiai žvelgi į gyvenimą.

Ir tuomet nėra būtinybės gaišti laiką giliuose apmąstymuose ar telefonuose (na, nebent svarbūs darbai šaukia), kankintis abejonėse “o kas, jei…“ ir “o kas būtų…“

Prasmė – ji čia pat. Gyvenimo prasmė – pilnai atsiveria kiekvienoje akimirkoje.

Kartais vienas skrendantis pro šalį drugelis gali įkvėpti knygai, vaiko šypsena – svarbiam sprendimui, išgirstas nuoširdus pokalbis – geriems darbams.

Ir tu pradedi kelionę. Eini iš širdies į širdį. Kaip gali, kaip sugebi, kaip žinai, kaip jauti. Ir viskas. Viskas tau aišku. Ir dėl to lengva. Gera.

Tai kur gi tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį dvasinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (ir tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių sąlygotumų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų apsikiaulino, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai esmės matymas ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal Vladislava Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kiekvieną kartą, kai aš abejoju savo veiksmų, jausmų arba minčių teisingumu, aš primenu sau, kad kiekvieną kartą, kai aš pasitikėjau savimi ir savo intuicija, vienaip ar kitaip, bet aš sulaukdavau gerų rezultatų.

Tačiau kiekvieną kartą, kai aš klausiausi “šalto proto“, logikos, kitų žmonių patarimų (net ir meistrų), tuo pačiu ignoruodama savo vidinį balsą – visada viskas gaudavosi ne taip…

Todėl, jei manęs paklaustų apie pagrindinį mano gyvenimo principą, aš atsakyčiau: išsaugoti savo autentiškumą ir būti ištikima sau. 

Tai reiškia – visada ir visame būti savimi: jausmuose, mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.

Padėka autorei! Pagal Julija Rait – Matvijčiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabandykime drauge pažvelgti, ar jūs einate savo dvasiniu keliu. Dvasinis kelias – tai Širdies kelias.

Įsivaizduokite, kad jūs turite viską, kad turite daugybę laisvo laiko, ir jums nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Kuo tokiu atveju jūs norėtumėte užsiimti?

Galbūt, jūs norėtumėte piešti arba keliauti, o gal – darbuotis sode arba rūpintis gyvūnais? Viskas, ko jūs iš tikrųjų norite šiame gyvenime – tai ir yra jūsų Širdies kelias.

Kai jūs perjungiate savo dėmesį į savo dvasinį kelią, tegul nors ir retkarčiais, jūs pasipildote energija.

Dvasinis kelias aktyvuoja įkvėpimo ir gerovės procesus.

Pabandykite atrasti savo Širdies kelią, ir jūs atsidursite kūrybinės energijos Sraute, kuris pakreips jūsų gyvenimą teigiama linkme. Efektas bus netikėtas…

Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !