Turi moterys tokią savybę – idealizuoti pasaulį. Kaip pievų gėlėmis jos puošia savo namus, taip ir savo prisiminimus jos puošia nuostabiu maksimalizmu.
Jei tai grožis – tai neįtikėtinas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei gylis – tai tikra bedugnė…
Taip joms įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa truputį stebuklingesnis. Taip aukščiau skrieja siela.
Ir net jei iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip nuostabu, ne taip poetiška, net ne taip skaudu, bet galimybės pagyvinti savo likimą, perrašant ne ateitį, bet bent jau praeitį, iš moterų neatimsi.
Joms maža šios realybės, nes moters širdžiai, kuri kupina meilės, pasidaro ankštas pasaulis…
**************
Kartą eilinio smulkaus ir nuobodaus barnio įkarštyje staiga kažkas spragtels tavyje…
Ir tu pamatysi priešais save savo vyrą – jau nejauną, pavargusį taip pat kaip ir tu, iškankintą tomis nesibaigiančiomis problemomis, nelabai sveiką…
Tą, su kuriuo tu seniai eini petys į petį per šį gyvenimą, su kuriuo tu džiaugeisi ir dėl kurio verkei…
Ir kažkas apsivers tavyje, ir tu nutilsi, ketindama ištarti kaltinimo žodžius, prieisi prie jo, tylėdama apkabinsi ir paglostysi jo galvą- su meile, švelnumu ir supratingumu…
Nes meilė tarp jūsų svarbesnė už visus nesutarimus…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 