Kažkada aš buvau dvasiniu mokytoju. Ir man teko užbaigti šią veiklą, kai supratau, kad nėra tokios pareigybės.
Tiksliau, viskas aplink yra mūsų dvasiniai mokytojai.
Katė. Kilimas. Kėdė. Medis. Kalnas. Mano tėvas su demencija.
Širdies skausmas. Džiaugsmas. Mano. Tavo.
Žmogus, miegantis ant šaligatvio. Neįtikėtinas naktinis dangus.
Visa tai yra mokytojai. Visa tai guru.
O aš – tiesiog ruporas, kaip ir mes visi. Aš tiesiog draugas, dalinantis savo širdies šilumą. Aš tiesiog paukštis, dainuojantis savo dainą.
Aš nesu dvasinis mokytojas. Aš nesu autoritetas, aš tiesiog tapau tikru žmogumi, gyvu, sąžiningu ir atviru.
Ir taip aš radau savo nusiraminimą ir nušvitimą.
Kasdienybės šventovėje. Paprastumo šviesoje.
Tyroje neaprėpiamos akimirkos širdyje.
Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 