Kad iš tikrųjų pažintum pasaulį, vaikščiok pėsčiomis. Daryk tai taip dažnai, kaip tik gali.
Tavo asmeninis judėjimo greitis suteikia tau unikalią galimybę pasimėgauti gėlės aromatu, paragauti saldaus vaisiaus, kurį tu nuskynei nuo šakos, paglostyti šuniuką arba paspausti ranką draugui.
Tu gali žiūrinėti gyslotą lapą, skaityti seno, kaip pasaulis, medžio žievės hieroglifus, stebėti šurmuliuojančias skruzdėles ant saulės įkaitinto akmens rievių.
Tu gali pajusti savo kvėpavimo vienybę su viskuo, kas palengva, neskubant, juda gyvenimu šalia tavęs, su tavimi ir aplink tave.
Ir visa tai esi tu. Tikrasis.
Senovės graikai vadino kentauru žmogų, kuris beveik niekada nenulipdavo nuo savo žirgo, ir todėl praktiškai suaugo su juo į vieną sudarkytą nenatūralų organizmą. Tačiau žirgo greitumas nesuteikė kentaurui žirgo išminties ir atėmė žmogaus išmintį. Todėl kentaurai garsėjo savo sunkiu charakteriu ir visišku nesaikingumu.
Greičio saikingumas – išminties požymis. Ir, apskritai, visoks saikingumas – tai raktas į išmintį.
Mes negalime įvaldyti jo, nes nuolat skubame, niekur ilgam nesustojame, lengvai ir greitai perjungiame savo dėmesį nuo vieno dalyko į kitą.
Tuo pačiu neišvengiamai kaupiame aplink save daugybę SVETIMŲ mums dalykų ir daiktų, pažinčių ir ryšių, neužbaigtų arba tuščių reikalų, apgaudinėdami save viltimi, kad kažkada sugrįšime prie jų, kad skirtume jiems nors truputį savo neįkainojamo laiko ir dėmesio.
Bet taip niekada nenutinka, nes mus traukte traukia ne mūsų reikalų ne mūsų greitis.
Kodėl mes bijome būti išmintingais?
Todėl kad išmintis padaro mus ne tokiais, kaip visi.
Ne kiekvienas gali tam pasiryžti.
Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 