Na, apie kokią jėgą, apie kokį žmogaus tyrumą jūs kalbate? Argi patys nematote, koks bejėgis žmogus, koks silpnas, kaip lengvai suserga vos sušlapęs kojas?
Koks nevikrus jis žengdamas per balas, kaip atstumia tuos, kas jam iš tiesų reikalingas, ir kaip painiojasi savo mintyse ir savo žodžiuose? Pasiklysta erdviose gatvėse, pamiršta, kur norėjo eiti. Aš žiūriu į juos ir nejaučiu nei šviesos, nei kažkokios meilės ypatingos. Man sunku pripažinti, bet, rodos, aš pavargau.
…Bet kai aš sužinojau, kad yra Jie – aš ne tik atleidžiu, bet jaučiu, kad tarsi ir man yra atleista.
Vieni iš jų apgaubia sapnuose tuos, kas šalia, kiti žino atmintinai pačias gražiausias dainas – visas, net tas, kurios dar nesukurtos. Yra ir tokie, kurie atiduoda savo mėgstamiausias knygas mylimiems žmonėms, skaito žvaigždžių žemėlapius, uždega šviesą namuose ir verda arbatą. Gydo žaizdas, sutvarko namus, sveikinasi su jūra kaip su geriausiu draugu ir žino, kokiais žodžiais nuraminti pačią ilgiausią naktį metuose. Šoka pakrantėje, tardami mylimųjų vardus, tarsi tai būtų pirmasis žodis, nuo kurio prasidėjo pasaulis.
Kartais jiems taip pat skauda nugarą, ištinka sunkios dienos, nemalonūs pokalbiai, įsijungia ilgesys ir nuovargis. Bet tai, kas viduje – kas didesnis nei jie patys – stabdo griūtį.
Pasaulis laiko – kiekvieną iš mūsų – delnuose. Jis su tavimi iš labai didelės meilės. Argi pats to nejauti?
Padėka autorei! Pagal Kit Ne Spi esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 