Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis savaime neatsiras.
Laikas – tokia keista substancija. Jis linkęs užsipildyti darbais, buitimi ir šurmuliu.
Jis – amžinas. O žmonės – ne.
Todėl reikia mokytis išplėsti jį ir įterpti ten bendravimo akimirkas su tais, kas tau artimas ir svarbus.
Dar kartą paskambink. Paklausk, kaip sekasi. Pakviesk arbatos. Rask laiko pasivaikščiojimui su drauge po darbo ir puodeliui arbatos su seserimi ar broliu.
Taip tik atrodo, kad tokios akimirkos nesvarbios.
O iš tiesų jų dėka viskas ir laikosi.
Padėka autorei! Pagal A. Ostrovskaja esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 
O kas tas laikas? Hmm, vaikystėje lyg ir labai daug tėvų neklausinėjau tai dabar pačiam nemažai klausimų kyla 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Gerai, kad kyla klausimų, reiškia, ir atsakymai bus 🙂 . O apie laiką – kad aš viską žinočiau… Man laikas – tai pats gyvenimas, jo tėkmė. Įvardinimas gamtos ciklų, ritmų, kažkokių periodų žmogaus gyvenime. Kažkaip taip.
PatinkaPatinka
Ko gero taip jeigu kalbėsime apie žmogų kaip kūną, bet, mano supratimu, aš tai esu aš, o kūnas tai yra kūnas. Aš esu sąmonė, aš amžinas, o kūnas tai tik itin tanki medžiaga kuris be sąmonės būtų bala žino kas. Kaip sąmonė gyvena (?) kūne iki jam susidėvint, čia jau kitas klausimas ir kodėl įsikūnija jame irgi kita tema. Tai va, mano suopračiu, laikas taikomas tik kūnui, bet jokiu būdu ne dvasiai nes juk laikas, kaip ir erdvė, tai apribojimas. Pavyzdžiui, einame takeliu ir žinome, kad po kažkiek laiko pareisime namo. Mano klausimas-kur ir kokiu tikslu eitų sąmonė jeigu ne tas sumautas kūnas? Kūnas tai aišku kur eina-namo gi, o sąmonei juk niekur nereikia eiti, ji visada namie ir gali būti kur panorėjusi, netgi daugybėje vietų vienu ir tuo pačiu metu. Tai ar laikas yra iš viso? Nemanau, nėra jo, mes tik taip suvokiame, kad jis yra, o suvokiame protu kuris…. kuris neaišku iš kur pritilpęs pas mum, ar mums įduotas neaišku kieno nes jis juk nėra tikrųjų mūsų dalis, jis nėra sąmonės dalis todėl, kad viską ką mes suvokiame protu tikriname širdimi, tai yra, turime pajausti, antraip klaidžiotume dar klaidesniais klystkeliais nei klaidžiojame dabar.
Laikas labai galingas apribojimas jeigu mes save suvokiame kaip žmogų-tankų medžiaginį pavidalą. Tada mes suvokiame, jog mirsime, suvokiame, kad niekada nenukeliausime ten kur kelionė trunka ilgiau nei žmogaus gyvenimas ir dar daug ką. O va sąmonei pašvilpt, ji nei gimsta nei miršta, amžinai gyva, visada esanti ir jokių jai ribų. Man tiesiog įstabu, mums pasako laikas yra-tikime, pasako erdvė yra-tikime, pasako, kad šviesos greitis pats greičiausias-ir vėl tikime. Įdomu ar susimąstysime kai pasakys, kad sąmonės nėra? Kažin ką pati sąmonė į tai atsakytų? Man, turbūt, norėtųsi tik nusijuokt.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Labai įdomūs jūsų pamąstymai – dėkoju, yra apie ką pagalvoti…
O laikas – manau, kaip ir visi kiti matavimo vienetai, yra sutartinis, sąlyginis pavadinimas, prie kurio mes įpratinti. Visatai dzin, dvasiai taip pat 🙂 , kaip mes čia viską vadiname, todėl – ką mums sako, kaip išmoko, tuo ir tikime, tai tarsi sutartiniai orientyrai. Ir tikėjimas tai ne naivumo klausimas, tiesiog tam, kad patikrintume tą informacinį balastą, kuriuo mus nuolat pildo, reikia laiko ir praktikos, išvadų iš patirties. Ir, deja, ne viską galime patikrinti, ne viską galime pačiupinėti ir pamatyti, tam reikia dar išmokti vadovautis pojūčiais, jausmais, intuicija.
Mes turime sau kažkaip paaiškinti, kas ir kaip, kitaip psichika neatlaikytų, todėl ir matome, kaip žmonės paaiškina sau, pateisina kartais absurdiškus dalykus, nes to “reikalauja“ psichika, kad stogas nenuvažiuotų. Todėl kritinis mąstymas, apskritai, savarankiškas mąstymas yra labai labai svarbus.
Dėl tikėjimo – kartais patikime tuo, kas tam tikrame gyvenimo periode “tinka“, kam neturime kol kas atsakymo, o paskui galime keisti tuos paaiškinimus pagal patirties išvadas. Iš tiesų norisi paprastumo, nes viskas taip supainiota, pripainiota, ir tų painiotojų vis daugėja, prikurta grandiozinių mentalinių konstrukcijų, į kurias įėjus, sunku beišeiti.
Algirdai, dėkui, kad parašote, smagu skaityti gyvas mintis 🙂 !
PatinkaPatinka
Kai kas galėtų pasakyti, na prisiklausė ir prisiskaitė Algirdas tokių veikėjų kaip Rudolph Steiner, Jordan Maxwell, David Icke, Alan Watts ar panašių ir rašinėja pats nelabai žinodamas ką. Iš tiesų klausiau ir skaičiau šiek tiek, tačiau juk norint kažką suvokti reikia susidomėti, reikia sau bent kokius nors klausimus užduoti. Aš sau uždaviau klausimus, tačiau tuo pačiu ieškojau ir to ką kiti mano vienu ar kitu klausimu. Man daug kas įdomu. Aš, pavyzdžiui, galiu susieti maitinimąsi bei skrandžio veiklą su tuo kaip kinta mano tikrovės suvokimas. Kvaila? Man ne.
PatinkaPatinka
Algirdai, visi mes tam tikrais savo gyvenimo periodais skaitome ir klausome, ieškome informacijos – manau, kad tai normalus, tai natūralus žmogaus žingeidumo požymis. Būna periodai, kai ieškome informacijos, periodai kai stebime pasaulį, galiausiai būna ir ramybės periodai, kad viską suprastume ir padarytume išvadas.
O kai kinta tikrovės suvokimas, žinoma, kinta viskas, kas susiję ir su kūnu – žmogus pradeda sąmoningai žiūrėti į mitybą, pastebi tam tikrų produktų poveikį, ir tai ne kvaila, tai natūralu, juk kūnas negyvena atskirai nuo sąmonės.
Ir man daug kas įdomu… O pastaruoju metu labai džiugina, kad pasaulyje tiek šviesių, sąmoningų žmonių, tiek bendraminčių. Smagu 🙂 .
PatinkaPatinka